formspring.me

ask me http://formspring.me/minelimits

Padėka

Sveiki mieli skaitytojai!

Kaip matote, pabaigiau istoriją, kurią rašiau beveik metus. Kaip prasidėjo viskas vasarą, taip ir pasibaigė. Tikrai dėkoju, kad skaitėte, laukėte. Komentavote ir sekėte! Tikrai nudžiugau, kad sulaukiau nemažai pagyrimų, kiek papeikimų, bet susiėmusi parašiau tuos paskutiniuosius keliu įrašus. Gal viską perskaičiusi iš naujo ką nors pakoreguosiu, bet dabar, laukiu jūsų nuomonių apie pabaigą.

Bėje, kaip matot, dešinėje pusėje nuoroda į naująją istoriją. Paspaudę ant paveikslėlio, atsidursite joje.

Tai tiek. Goda. ♥

29 įrašas

"Fuck it. I'm done"

Išlindau iš palatos. Buvo pusryčių metas. Virtuvėje užkandus šlamšto, slapta pasivogiau peilį. Grįžusi į palatą atsisėdau prieš langą, reikėjo bent kiek nors save matyti. Tada be gailesčio nusirėžiau plaukus, plaukus, kuriuos auginau ilgą laiką. Tada juos susirinkau, ir pasidėjau ant rankšluosčio. Pasiėmiau vienintelį dalyką, kurį turėjau, tai meškiną. Meškiną, kurį prieš pat paguldymą, man atidavė tėtis. Kad nebūčiau tokia vieniša, mat, jis negali manęs lankyti. Tik per šventes. Ir išėjau, susiradau merginą, kuri kasdien praeina pro mano palatą ir net nepažvelgia į mane. Mane ji sudomino. Susiradusi jos palatą radau ją sėdinčią prie lango. Kai išgirdo, kad ateinu, net nekrustelėjo.

Prisėdau ant šalia stovėjusios kėdės.

-Labas.

-Labas,-atsakė.

-Norėjau padovanoti tau savo meškiną,-ištiesiau jai jį.

-Kodėl? Juk jis tavo,- nusistebėjo ji.

-Aš išeisiu.

-Kiek žinau, tave nesenai paguldė..

-Žinau.

-Tai, kur eisi?

-Neapsisprendžiau dar. Labiausiai dabar norėčiau būti prie jūros. Tai turbūt, ten ir eisiu.

-Mes per toli.

-Tai nuvažiuosiu. Arba nuskrisiu.

-Nereikia.

-Kodėl?

-Nes tau nepavyks. Niekam nepavyko.

-Iš kur žinai, kaip tai padarysiu? Juk nežinai, kaip išeisiu.

-Tu išeisi ir tavęs nebebus.

-Aš visada būsiu.

-Žmonės pamiršta.

-Man nesvarbu. Aš noriu išeiti.

-Tai eik.

Po šių žodžių, ji nieko netarusi nusisuko atgal į langą, o aš pakilau ir grįžau į palatą. Lauke buvo šilta. Jaučiau tai, pro kiek įkaitųsi lango stiklą.

Atsisėdau ant lovos.

-Išeini?- pratarė Jokūbas.

-Aha.

-Kodėl?

-Nes tu negrįžai.

-Aš visada su tavimi.

-Ne, aš viena.

-Išorėje, bet viduje esu ir tu tai žinai.

-Aš nežinau. Nebenoriu galvoti. Aš noriu prie jūros. Aš noriu išeiti.

-Taip, kaip tavo mama?

-Aš tokios neturiu.

-Neapsimetinėk. Tu žinai, tu prisimeni. Ji buvo silpna. O dabar tokia esi tu.

-Aš visada kovojau. Tik, pavargau.

-Todėl ir negrįžau.

-Todėl ir išeinu.

Netrukus peilio ašmenys, kad ir kokie jie neaštrūs buvo, su mano pastangomis įsirėžė į ranką.

-Aš kovojau,-nukritusi ant lovos ištariau.

28 įrašas

Beprotybė

Atsibudusi supratau, kad esu ligoninėje. Tai supratau iš pypsinčių aparatų, mano tvarkingo gulėjimo ir perštėjimo rankoje, ties sulenkimu. Apie visus kitus kūno skausmus net nekalbu. Labiausiai diegė galvą. Atmerkiau akis ir pamačiau prieblandoje ant krėslo sėdintį siluetą. Pabandžiau pasakyti "kas tu?", bet iš mano gerklės sklido tik neaiškūs garsai.

Netrukus siluetas atsikėlė ir pradėjo lėtai slinkti link manęs, lyg norėdamas tvirtai apsispręsti, ar verta. Matyt pasirinkimas buvo, kad verta, nes žingsnio jis nelėtino. Kai buvo pakankamai arti lango, kad jį dar apšvietų blanki šviesa, galėjau įžiūrėti jo veidą. Šarūnas. Jis turbūt pastebėjo, mano akyse nusivylimą, nes jo supratingas veidas, netrukus buvo pilnas liūdesio.

-Atleisk. Aš iš tiesų stengiausi tau padėti, bet dėja.. Nepriėmei mano pagalbos, arba nenorėjai pamiršti jo..

"Ką jis čia kalba?!" tegalėjau galvoti, nes mano gerklė buvo lyg užkimšta.

-Suprantu, kad pasirinkai jį, ir visą laiką būtum rinkųsis jį, bet... tikėjausi kažko.

"Prašau, baik!" rėkiau, klykiau savo galvoje.

-Aš tik norėjau palaukti, kol atsibusi.. Visgi, jaučiuosi kaltas, kad patekai į avariją. Norėjau atsisveikinti. Nesuprantu, kodėl tu žiūri į mane siaubo kupinomis akimis, juk, aš tau nieko nepadarysiu.. - nutęsė jis. - Na, gal šiek tiek.

Aš sustingau. Mane pradėjo krėsti šiurpas. Galva plyšte plyšt pradėjo, akyse aptemo. Netrukus nieko nebejutau...

Pradėjau atgavinėti sąmonę. Galva vis dar plyšo, viskas buvo taip pat, jei ten ranka, ją skaudėjo labiau, negu prieš tai... Atsimerkiau ir pažvelgiau į ją. Ji kraujavo! buvo ilga įbrėžta linija, iš kurios plūdo kraujas. Kai norėjau paliesti ja su kita ranka, ir įsitikinti, kad man nesivaidena, pamačiau, kad kitoj rankoj laikau peilį. Peilį, kuri buvo kruvinas.

-Aaaaaaaaaa! - pradėjau klykti. Ir pagaliau išgirdau normalų savo balsą.

Po kelių minučių į palatą įbėgo sesėlės, kurios pamačiusios mano ranką užsidengė burnas.

-Panele! Ką jūs čia darote? Iš kur jūs gavote peilį? - pribėgusi viena pradėjo klausinėti.

-Ką-ą? Čia ne aš! Čia jis! Šarūnas! Kodėl jūs jo nesulaikėt? čia... Čia ne aš! - klykiau tai seselei, ir mosikavausi su tuo peiliu, pati net nesuprasdama to.

-Iškvieskite gydytoją ir kelis apsauginius! Reikia iš jos atimti peilį! - sušuko seselė kitai. Toji greit išskubėjo iš palatos.

Viskas vyko labai greitai. Į palatą įbėgo keli vyrai, atėmė peilį, sulaikė rankas, kol įleido man raminamųjų, tada apibintavo mano ranką, apvalė ir paliko vieną palatoje. Tačiau išėję, neuždarė durų, ir kol aš dar nebuvau visiškai užmigusi girdėjau, ką jis su mano tėvu kalbėjo.

-Atleiskite pone, bet nepatartina ją laikyti ligoninėje, nes kaip pats matote, ligonių pas mus daugėja..

-O, tai ką siūlote? -Paklausė tėtis.

-Aš pažįstų vienos psichiatrinės klinikos gydytoją, galiu susitarti su juo, ten jūsų dukra bus geriau prižiūrėta nei čia, nes tai, ką ji šiandien padarė tik įrodė tai, dėl ko baiminomės..

-Suprantu.. Bet nenoriu jos skaudinti..

-Patikėkite, jai bus geriau.

"Kvailiai!,- norėjau dabar pat šokti iš lovos, ir parodyti jiems, kokia beprotė aš esu!- Šarūnas! Tai dėl jo viskas! Dabar turėsiu per jį, gulėti su tais bepročiais, nežinia kiek laiko... " Galvojau. Jaučiau, kaip mano visas kūnas dega iš neapykantos, bet nebijojau. Nežinojau, kas manęs laukia, ir nebijojau.

Netrukus raminamųjų poveikis galutinai mane pasiglemžė ir galėjau trumpam pamiršti viską.

Tačiau atsibudus... Prasidėjo tai, ko tikrai turėjau bijoti.

Pirmąsias dienas psichiatrinei pratūnojau palatoje. Nėjau valgyti, o ir niekas man nesiteikė atnešti. Girdėjau, kaip bepročiai rėkauja, vaikšto po kolidorius, trankosi į mano palatos langus, juokiasi, kai pamato mane, susisukusią į kamuoliuką. Neištversiu. Man juk buvo paskirtas laikas. Vieneri metai, jeigu be komplikacijų ar išsišokimų, o praėjus trims dienoms, man jau stogas važiuoja. Tikrąją to žodžio prasme.

Bet vis raminau save, kad viskas bus gerai.

Bet...

Vieną naktį. Nežinau kokia para tai buvo.. Aš supratau. Supratau ką turiu daryti..

Atsiprašau

Sveiki, taip jau išėjo, kad neberašau čia, turbūt ir patys pastebėjote. Visai mintys nesisuka.. O artėjant vasarai užsimaniau kažko naujo, tad šiandien tai įgyvendinau.

Kviečiu visus sekti mano naują istoriją : http://welcometohellgray.blogspot.com/ . Dėkui, lauksiu jūsų ten. :)

27 įrašas

Visų pirma, tai atsiprašau, kad taip ilgai nerašiau. Ilgai apmąstinėjau kaip man pabaigti šią istoriją, pabaigti ją taip, kad reiktų pratęsimo, ar, jau visam pabaigti. Ilgai rašiau įrašą, tryniau, braukiau kol galų sukurpiau kažką, kas man patiko.

Taigi. Malonaus skaitymo.

xoxo

Pradžios pabaiga

Laikas bėgo, o aš stovėjau vietoje. Buvau sustingusi ir gyvenau praeitimi, po laiško iš senelės. Laiško, kuriame buvo parašyta, kad Jokūbas gyvas ir važiavo pas mane... Bet kur jis dabar? Gal nerado manęs? Gal persigalvojo? Gal buvo atėjęs kai buvau mokykloje? O gal sutiko tėtį, ir jis jį aprėkęs išvijo? Tie klausimai sukosi ir sukosi mano galvoje. Pasigirdo skambutis į duris, aš tekinom, vos nenugriūdama, nubėgau atidaryti duris :'Čia jis!' mintyse kaskart šūkavau, bet atidariusi jas, pamačiau Šarūną, kaip vakar, užvakar ir visą mėnesį.

-Labas,- pasisveikino.

-Labas...-atsakiau nusivylusiai,- nematei jo?

-Ne.. Ieva, klausyk, jau mėnesį tu niekur neišeini tik į mokyklą.. Gal einam į parką? Pasižiūrėk koks geras oras..

-Aš atsidarysiu langą, bet iš namų niekur neisiu, o jeigu, kaip tik jis ateis? Gal jau buvo, bet manęs nerado! Ne! niekur neisiu! - šnekėjau keistai žiūrėdama į vieną tašką.

-O jeigu jis.. neateis? Ir net nebuvo atėjęs?- atsargiai prakalbo Šarūnas.

-Ką tu čia šneki?! Ateis! Žinau, kad ateis! - jaučiau gerklėje gumulą.

-Ieva, tu labai pasikeitei.. Ar tu gerai jautiesi?

-Nustok!- suklykiau,- nematai, kad man viskas gerai?!

-Ne, ateik čia,- apsikabino mane Šarūnas,- aš tavo draugas, ir matau, kad tu per tą Jokūbą tampi... kitokia.. Ir aš to neleisiu. Paklausyk, aš pasistengsiu dėl tavęs, jei tau nuo to bus geriau, pabandyti pats jo paieškoti, praklausinėti pažįstamus... Gerai?

-Pažadi?-kiek atsigavusi pažvelgiau į jį.

-Pažadu. O dabar,- paėmė mane į rankas,- eime į lauką, pakvėpuosi grynu oru.

-Ką?! Ne! Aš niekur nenoriu eit!

-Tai tavo labui.

-Pažiūrėk kaip aš atrodau!

-Labai gražiai.

-Paleisk, arba aš pradėsiu klykti!-sušnypščiau.

-Aš tave paleisiu tik su ta sąlyga, kad tu nemėgsi nuo manęs, bent pusvalandį pabūsi su manim parke. Jei ne, man nesvarbu bus, net jeigu ir kandžiotis pradėsi,-nusijuokė.

-Ah... - atsidusau,- na gerai.

-Prižadėk.

-Pažadu.

Tada jis mane pastatė ant žemės, aš įsikabinau jam į parankę, kaip jau buvau įpratus per žiemą, ir mes pasukome į parką, bet aš visą laiką žvalgiausi atgal.

-Aš žinau, kad tu žiūrinėji atgal.

-Aš kitaip negaliu...

-Ieva, tu esi nesava, ir man dėl tavęs neramu.

-Man viskas gerai!-jau pradėjau pykti.

Tada mes sustojome, aš atsistojau priešais Šarūną, nes dar matėsi mūsų namų durys.

Mačiau, kad Šarūnas nori man kažką pasakyti, bet aš buvau susikoncentravusi tik į namus.

-Ieva, aš tau noriu kai ką prisipažinti...

-Ką?

-Per šį laiką, kai mes bendraujam, labai suartėjom, ir aš labai vertinu tavo draugystę.

-Aha. Aš irgi.

-Bet, tai dar ne viskas.. Manau, na, kad...

-TAI JIS!- suklykiau ir pasileidau bėgti link namų, prie durų tikrai stovėjo Jokūbas!

-Ieva! Palauk! Atsargiai!- girdėjau Šarūną bėgantį paskui, bet nekreipiau dėmesio.

Nepagalvojusi išbėgau į gatvę, zujančią nuo mašinų. Netrukus pajutau skausmą, milžinišką skausmą visame kūne. Gulėjau, negalėjau nieko pajudinti, net akių atmerkti ar sudejuoti iš skausmo, supratau, kad mane partrenkė mašina. Netrukus išgirdau šurmulį, pribėgusį Šarūną, girdėjau, kad jis kažką sako, bet nesupratau ką.

pajaučiau, kad jis spaudžia mano ranką, bet savosios suspaust, ir parodyt, kad aš čia - negalėjau.

Aš tiesiog gulėjau ir laukiau. Girdėdama šurmulį, po visos amžinybės išgirdau sirenas, pajaučiau, kad kažkas yra daroma su mano kūnu, girdėjau daktarų balsus ir susijaudinusį Šarūną...

Po to buvo tik spengianti tyla.

__________

Įrašas trumpas, bet tikiuosi, kad jums patiko. Lauksiu komentarų.

Beto, lauksiu jūsų nuomonių, ar norite kokio nors pratęsimo ar ne.

Dėkui :)

26 įrašas

Sugrįžimas

-Vėl pirmadienis! -nusivylusiai sušukau atsikėlusi. Girdėjau, kad tėtis jau irgi nemiega. Greitai susikuičiau, pasiklojau lovą, apsirengiau tada nusipraususi ir susišukavusi nusileidau į virtuvę.

-Labas rytas,-pasisveikino tėtis.

-Labas..

-Kaip miegojai?

-Pakankamai gerai, o tu kaip?

-Irgi.. Pinigus paliksiu ant baro, o dabar jau turiu lėkti į darbą. Nepavėluok į mokyklą!

-Gerai gerai, sėkmės.

Netrukus namuose likau viena, tačiau neilgam, po kelių minučių jau ėjau į mokyklą. Pirmoji pamoka buvo istorija, tad labai į ją neskubėjau. Į kabinetą atėjau kelios minutės po skambučio, visi jau buvo susėdę, bet net nepastebėjo manęs. Mokytoja visą pamoką kalbėjo apie gyvenimą, bet atrodė, kad kalba tik su manim, nes vargu ar kas nors jos klausė be manęs. Po įdomių keturiasdešimt penkių minučių aš pasukau link chemijos kabineto, kadangi ji buvo antroji pamoka. Greit nuskambėjo skambutis ir į klasę pradėjo rinktis mokiniai, aš sėdėjau savo vietoje ir paišiau sąsiuvinį, kai išgirdau plojimus ir kaip kažkas sušuko:

-Šarūnas pasirodė!

Aš pakėliau akis ir iš tiesų, pamačiau Šarūną. Jis ieškojo akimis laisvos vietos, jos buvo tik dvi, prie manęs ir jo klasiokės, tad nusivylusi toliau pradėjau piešti gėlytes. Prie manęs atsistūmė kėdė ir į ją klestelėjo Šarūnas.

-Labas,-pasisveikino.

-Labas,-nusišypsojau nudžiugus. Tada pamačiau, kad visi vos ne išsižioję žiūri į mane ir į jį ir kažką šnabždasi. Tai pamatė ir jis, ir supratęs, kad sunerimau pasakė:

-Nekreipk dėmesio, jie visada šitaip.

Kitą likusią pamokos dalį mes beveik nekalbėjom, tik kelis kartus, kai sprendėm uždavinius jis manęs paprašė pagalbos. Nuskambėjus skambučiui aš greitai susirinkusi daiktus išskubėjau iš klasės. Mane pasivijo Šarūnas.

-O tu dažnai būni parke?

-Aš prie jo gyvenu.

-Tame name kur prie daugiabučių?

-Aha.

-Aišku. Tai..-norėjo dar kažką sakyti, bet jį nusitempė draugai.

Likusi dienos dalis mokykloje buvo nuobodi, kaip ir visada, tik kai reikėjo eiti namo, pirmą kartą šiais mokslo metais ėjau ne viena, o su.. taip, su Šarūnu. Ko jis taip prie manęs lenda..? O gal tik stengiasi būti draugiškas?

-Tai iš kur tu?-paklausė.

-Kauno..

-Kodėl persikraustėt?

-Blogi prisiminimai ir taip toliau..

-Aa, nelaiminga meilė?

-Ne.. Na taip, bet netik.

-Pasipasakok.. jei nori.

-Aš.. aš nežinau, ar galiu tavimi pasitikėti..

-Manau gali, juk draugai viens kitu pasitiki,-nusišypsojo.

-Na jeigu jau taip sakai.. Tai buvo toks vaikina, su kuriuo buvom geri draugai, daug visko patyrėm, ir tada vieną dieną jis prisipažino, kad mane myli. Aš jį atstūmiau, bet kitą dieną jį susiradau ir pasakiau tą patį ką ir jis man sakė, bet ta diena buvo paskutinė kai jį mačiau, nes jis kitą dieną išvyko dėl ligos ir jau septyni mėnesiai nieko nežinau apie jį..

-Tai ką jis tau neparašė net?-nustebo.

-Ne.. Ir nepasirodė ten kur anksčiau gyvenau,-pasakiau ir išgirdau, kad skamba mobilus. Skambino tėtis.

'Taip?'

'Labas, jau baigėsi pamokos?'

'Taip, einu namo jau.'

'Aišku, žiūrėk, aš niekaip nesugalvoju, ką tau dovanoti gimtadienio proga.. Tai tu galėtum pasakyti ko norėtum..'

'Tėti, gi žinai ko noriu, bet tai per gerai ir neįmanoma gimtadieniui. O šiaip, man užteks ir kokio žieduko ar auskarų..'

'Na jau.. Tu pagalvok, ir vakare dar pakalbėsim'

'Gerai, pagalvosiu.'

-Na, tai kur mes baigėm?-paklausiau.

-Tavo gimtadienis? Kada?

-Rytoj, bet nieko ypatingo man jis nereiškia..

-Aišku.. O kaip susipažinai su juo?

-Jokūbu? Lėktuve, abu skridom į Turkiją..-prarijau gumulą gerklėje, nes darėsi sunku kalbėti.

-Jeigu nenori, tai gali nepasakoti..

-Ne, noriu kam nors pasipasakoti, bet nemanau, kad dabar tinkamas metas tam.. Gal kada kitą dieną, gerai?

-Žinoma,-nusišypsojo,- gal gali duoti savo numerį?

-O kam tau?

-Na tai kada susirašytumėm, ar susiskambintumėm..

-Ai gerai, va,- suradusi telefone išsaugotą mano numerį parodžiau ir jis įsivedė.

Netrukus atsisveikinom ir aš grįžusi namo vakarą praleidau nuobodžiai, padariusi visus namų darbus ir susitvarkiusi anksti nuėjau gult, su tėčiu net nepakalbėjau, nes matyt susivėlino darbe..

Pabudau apie trečią nakties, nes skambėjo mano telefonas. Skambino nežinomas numeri, tad dar dvejojau, bet galų gale atsiliepiau.

-Taip?-apsimiegojus tariau.

-Labas, atleisk, kad pažadinau,-išgirdau šnabždesį.

-Kas čia?

-Šarūnas.

-Aa, nieko tokio. Kas atsitiko?

-Nenorėtum išlįsti į lauką? Man šalta labai.

-Ką? Tu prie mano durų?! - vos garsiai nesušukau.

-Taip, nagi, greičiau,-numykė.

-Aš turiu apsirengti, palauk,-tada baigiau pokalbį ir šokau iš lovos. Po poros minučių jau leidausi laiptais, užsidėjusi paltą, kepurę,šaliką ir batus išlindau į lauką. Kai nusisukusi rakinau duris, pasakiau:

-Na, kas yra?-ir atsisukusi išsižiojau,-o dieve,-tegalėjau ištarti. Prieš mane stovėjo Šarūnas su puokšte gėlių ir mažute dėžute rankose.

-Negalėjau išlaukti vakaro. Su gimtadieniu!-įteikė man dovanas ir apsikabinom.

-Ačiū labai!

-Nėr už ką.. Na, tai iki.. Mokykloj susitiksim..-jau sukosi išeiti.

-O tu labai nori miego?

-Nelabai, dieną prisnūdęs buvau, o ką?

-Gal einam pasivaikščioti į parką?-nusijuokiau.

-Galim,-atsakė tuo pačiu.

Tada mes nuėjom į parką, šiek tiek pasivaikščiojom, tada jis pradėjo mane maudyti sniege, bet gavosi, kad maudėmės abu.

Kai pamatėme pirmas šviesas languose, nusprendėm, kad jau laikas namo.. Kai grįžau namo tėtis buvo virtuvėje. Pamatęs mane surimtėjo.

-Kaip tai suprasti?! Kur buvai?! Pasižiūrėk kaip atrodai!

-Pažiūrėk, gavau gimtadienio proga,-pasakiau užkimus.

-Nuo ko?

-Draugo..

-Ateik, tu man išbalus kažkokia..-tada priėjau prie jo, jis palietė mano kaktą.

-O dieve! Tu degi! Greitai į lovą!

-Bet..

-Pasakiau į lovą!

-Gerai...

Vos atėjusi į kambarį persirengiau šaltus ir šlapius rūbus į šiltą pižamą ir kritau į lovą. Tada palaukiau vaistų, arbatos ir viską išgėrusi pasiruošiau išsimiegoti, bet prisiminiau, kad neišpakavau dovanos. Man net daug geriau pasidarė, kai pamačiau mielą pakabuką kur parašyta 'Sweet". Iš karto jį užsisegiau ir dabar jau tikrai užmigau.

-Ieva, pamiršai mane,-iškilo prie mane Jokūbo veidas.

-Ne! Jokūbai, tu privertei tave pamiršti!-sušukau piktai.

-Ievute, tu myli mus?-pamačiau jau mamą su seserimi.

-Taip bet.. man reikia, man trūksta jūsų!

-Melage! Jei mylėtum, neleistum tėčiui susirast kitos!-piktai sušuko motina.

-Ką?-pasimečiau.

-Melage... Melage.. Melage...-šaukė jie visi, ir spraudė mane į kampą. Netrukus pasigirdo beldimas ir aš pradėjau atsipeikėti. Supratau, kad tai buvo tik sapnas,baisus sapnas. Per kurį iš tikrųjų apsiašarojau. Vėl išgirdau beldimą į lauko duris. Pasižiūrėjau į laikrodį, buvo be kelių minučių trys. Pasižiūrėjau į veidrodį, matėsi, kad buvau apsiverkusi, bet nepanikuosiu dėl to, užsimečiau chalatą ir nusileidau atidaryti duris.

-Labas,-pasisveikino šarūnas,-atnešiau chemijos uždavinius, kuriuos reik išspręsti iki penktadienio. Į knygą įdėjau lapuką kuriame parašytas puslapis ir uždaviniai,-kuitėsi kuprinėje, galų gale ištiesęs man uždavinyną ir pasižiūrėjęs į mane susirūpino,-tu verkei?

-Ne..-stengiausi ramiai pasakyti, bet vėl susigraudinau prisiminusi piktus trijų mylimų žmonių veidus..

-Nemeluok.. Kas atsitiko?-paklausė, bet aš jį apsikabinau ir pradėjau verkti. Tada jis mane nuvedė į kambarį. Per tą laiką net nebūčiau pagalvojusi, kad kažkas ką tik nusivylė. Ne tik kai pamatė mane palūžusią, bet ir kai apsikabinau su kitu. Visą laiką stovėjęs po medžio šešėliu, jis išlindo į dienos šviesą. Jisai nesitikėjo to pamatyti, juk jam sakė visai kitaip.. O gal tik pamelavo, nes buvo pikti, norėjo atkeršyt..?

-Koks kvailas aš buvau,-sušnabždėjo Jokūbas ir dingo tarp namų...

25 įrašas

Gruodis

Mėnesiai bėgo, o jokios žinios iš jo.. Jokūbo. Aš ir vėl, kaip kiekvieną savaitgalį buvau Vilniaus pašte ir laukiau savo eilės, kol galėsiu pasiimti laišką iš senelių. Prieš mane buvo senutė, kuri ilgai kuitėsi maišelyje, tad moteris, kuri dirba šeštadieniais mane atpažinusi ir supratusi, kad atėjau to pačio, kaip ir kiekvieną šeštadienį įteikė man laišką nuo senelių. Padėkojus nuėjau į parką, prie pat savo namų ir atplėšusi laišką paskendau jame, nekreipdama dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui mane.

"Labas Ievute, šią savaitę nieko naujo, nei pasirodė, nei laiškelį gavom.. Jau praėjo daugiau nei pusė metų, tai gal jau reiktų nustoti liūdėti ir gyventi toliau..?

Tave mylintys seneliai"

Mano akyse buvo susikaupusios ašaros, bet nenorėjau verkti, buvau pikta. Kaip Jokūbas šitaip gali, juk žino, kad aš čia, Lietuvoj ir sakiau, kad jo lauksiu, negi jam sunku man parašyti nors vieną žodį? Pasikuičiau rankinėje ir išsitraukiau knygą, iš jos lapą su voku ir kišenėj susiradau tušinuką. Nusiėmusi šiltas kumštuotas pirštines su drebančiomis iš šalčio rankom pradėjau rašyti:

"Mieli seneliai, ačiū, kad vėl parašėt, bet ti tikriausiai kaip ritualas. Nenoriu pasiduot, pažadėjau jam, bet kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad jis yra egoistas.. Nežinau, gal negali parašyt, gal... Bet, jeigu jam viskas gerai, gal jau pamiršo mane? Na, bet šiaip ar taip, rašykit man, nebūtinai apie jį, bet ir kas pas jus naujo, kaip sekasi.. Lauksiu.

Ieva."

Įdėjusi lapą į voką ir užklijavusi, jau atsistojau, kad eičiau namo, bet tiesiai į mano galvą atskriejo futbolo kamuolys, tai mane privertė atsisėsti. Netrukus atbėgo vaikinas iš mano mokyklos.

-Atsiprašau, tikrai nenorėjau!

-Nieko tokio,-nusišypsojau, nes nenorėjau terliotis su tais atsiprašymais.

-Aš Šarūnas,-ištiesė ranką.

-Ieva.

-Gal tave reik palydėt iki namų? Labai skauda?

-Ne, viskas gerai, eik žaisti futbolą...žiemą.

-Tu man kažkur matyta..

-Mums būna chemija, kurioj buvai gal kartą.

-Aa, tai reiks dažniau ten eit,-nusijuokė ir pasiėmęs kamuolį nubėgo.

Aš pasukau link savųjų namų,kur gyvenu su tėčiu. Džiaugiuosi, kad jis pasikeitė ir yra toks, koks buvo prieš vasarą, kurios nenoriu prisimint. Atsirakinusi duris radau jį sėdintį prie stalo virtuvėje, pamatęs mane jis paklausė:

-Kur buvai? Kodėl nieko nesakius išėjai?

-Tu miegojai, beto šiandien šeštadienis,-rimtai pasakiau ir jis suprato ką turiu omenyje.

-Kaip seneliai? Kas naujo?

-Viskas gerai, kaip ir seniau..-nuleidusi galvą pasukau link kambario.

-Tai dar jokių žinių? Gal.. Jau reiktų gyvent toliau..?

-Gerai gerai tėti, jau apie tai galvojau, bet žinai nėra taip lengva, žinoma ne taip sunku kaip Kaune buvo, bet čia irgi nelabai pritampu.. Esu kitokia kažkokia...

-Gal jiems tu atrodai keista, nes beveik niekada nesišypsai?

-Nežinau.. -pasakiau ir nuėjau į kambarį. Užsirakinau, kad manęs niekas netrukdytų, įsijungiau muziką ir spintoje susiradusi nuotrauką, kurioje aš ir Jokūbas atsisėdau ant palangės. Pasižiūrėjau į ją ir supykau. Netrukus visai pašėlau, atsidariau langą, į mane padavė šalto oro banga, bet aš vistiek suplėšiau nuotrauką ir išmečiau ją pro langą. Tada greit jį uždariau ir vėl atsisėdau ant palangės.

'Viskas, Ieva susiimk, gyvenk toliau, jis nevertas, kad jo tiek lauktum'..

Kitą dieną lauke švietė saulė, nors visai nešildė. Aš ir vėl buvau parkelyje ir skaičiau knygą, kai būna geras oras, visada sekmadienius leidžiu čia, tad šalti man netrukdė. Netrukus prie savęs išgirdau, kaip kažkas pasakė:

-Labas, saule mano,-supratau, kad tai skambėjo Jokūbo balsu. Staiga pakėliau akis, ir pamačiau, kad čia tik saldi porelė susitiko. Jau orėjau toliau skaityti, kai pamačiau, kad visai netoli kažkas vėl žaidžia futbolą! Užleidau suoliuką ir nubridau pro pusnis link tų vaikinų, jeigu nepamatysiu Šarūno apsimesiu, kad einu pro šalį. Net nežinau, kas mane ten traukė..

Kiek priartėjus nusivyliau, nes jo nebuvo.. Tad teko apsimest, kad einu tolyn. Netrukus pradėjau kuistis rankinėje, nes pradėjo skambėti mano mobilusis.

-Labas!-pasisveikino.

-Labas, Šarūnai,-pakėlusi akis nustebau.

-Ką čia veiki?

-Telefono ieškau..

-Pametei?-susirūpino.

-Ką? Ne..-nusijuokiau,-rankinėj jis skambėjo, o šiaip tai aš čia knygą skaičiau.

-Mm, kokią?

-Angelai ir demonai, žinai?

-Angelai ir Demonai?! Mano mėgstamiausia knyga!

-Smagu, mano irgi,-nusišypsojau.

-Norėjau paklausti, jeigu tu eini į tą pačią mokyklą kaip ir aš, tai kodėl aš tavęs nematau?

-Manęs nieks nemato, greit ir tu visiškai apaksi.

-Kaip tai? Nepyk, nenorėjau įžeisti.. A-a-atsiprašau..

-Viskas gerai. Man jau laikas eiti,-pasižiūrėjau į laikrodį.

-A, taip.. Tai.. iki,-pasimetė.

-Iki,-atsisveikinau ir nubridau namo.

____________________

Nežinau kaip jums, bet man šis geresnis. Kadangi maždaug žinau ką toliau rašysiu įrašus tikiuosi parašyti kelis per savaitę, na, bet dar žiūrėsiu pagal tai, kaip namų darbai ir t.t., kadangi paskutinės dvi savaitės iki pirmo pusmečio pabaigos. Kaip visada laukiu komentarų.

24 įrašas

Praradimas

Vos atmerkusi akis supratau, kad diena bus sunki. Ne dėl to, kad už lango trankosi žaibai ir pučia smarkus vėjas.. Šiandien laukia susitikimas su tėvu..

Išlipau iš lovos ir pasižiūrėjus į laikrodį nustebau, kad jau vienuolikta valanda, o tamsu buvo lyg dabar tik ankstyvas rytas.. Susiradusi rūbus nuėjau į vonią, nusiprausiau, apsirengiau, susitvarkiau plaukus ir po to nuėjau į virtuvę. Prie stalo sėdėjo tik senelis.

-Labas rytas,- pasisveikinau.

-Labas, tu pasiruošusi?- paklausė.

-Taip..- pagalvojusi atsakiau.

-Tai tada, kai pavalgysi važiuojam, gerai?- paklausė.

-Aha...- atsidusau,- aš šiek tiek jaudinuosi..

-Nesirūpink, viskas bus gerai,- pajaučiau jo ranką ant peties.

Ramiai pavalgius ir sukaupus vidinę energiją, mes su Alfa pajudėjome link kavinės. Ji buvo laisvės alėjoj, "Pas Paolą". Vos įėjus į vidų, mus pasitiko šilti padavėjai ir rami muzika. Pirmiausia tai aš apsidairiau tėvo, bet niekur jo nesimatė, tad mes su seneliu susiradome laisvą stalelį pačiame kavinės gale, kad galėtumėm ramiai pasikalbėti.

-Kada mes tarėmės susitikti?- paklausiau Alfos pasižiūrėjus į laikrodį.

-Dvyliktą atrodo..

-Jis jau vėluoja daugiau nei pusvalandį!- piktinausi aš.

-Toks jau jis yra...

-Labas,- nutraukė Alfą jis. Mano tėvas.

O, pasirodei,- pasakiau aš kol jis sėdosi prieš mus ir pasikvietęs padavėją užsisakė kavos.

-Mes čia ne maloniai pasikalbėti susirinkome!- susinervinau pamačius, kad jis tempia gumą.

-Ak taip.. Tiesa,- pasižiūrėjo jis į mane,- kodėl pabėgai?! Tu bent supranti, kaip pavojinga?!- pradėjo šaukt ant manęs, keli arčiau sėdėję žmonės atsisuko.

-O tu bent jau supranti kaip pavojinga vartoti narkotikus?!- jau įsikišo ir senelis. Jis pasimetė.

-Narkotikus?- sumikčiojo,- ką.. iš kur?

-Žiūrėk!- ištiesiau jam ranką,- čia tavo draugai padarė! Vagie tu!- jau nesivaldžiau, įniršis ir pyktis buvo mane užvaldęs ir nepaisiau, kad kalbu su tėvu.

-Vagie?- nustebo Alfa.

-Seneli, šitai sužinojau tik vakar.. O tu,- atsisukus pasakiau tėvui,- tu sugadinai man gyvenimą!

-Nepamiršk su kuo kalbi!- atkirto jis man.

-Nepamiršk, kad esi giliai įklimpęs ne tik į narkotikus, alkoholį, bet ir į skolas jiems! Gal tau viską papasakoti?!

-Tu..tu jau nesupranti, ką kalbi!

-Suprantu! Seneli, tu šito dar nežinai, nes vakar vėlai grįžusi iš karto kritau į lovą, o jūs jau miegojot..- tada apie penkias minutes pasakojau viską ką sakė Jokūbas, netgi apie raštelį papasakojau. Tačiau tai, kad aš jam patinku praleidau. Jie abu sėdėjo be žado.

-Negalvojau, kad jie gali nueit taip toli..- susimąstęs kalbėjo tėvas.

-Negalvojau, kad TU gali nueit taip toli.. Juk ne taip tave auklėjom, sūnau..- prakalbo Alfa.

-Aš jau seniai sprendžiu kaip man gyventi ir jūs turit mane priimti tokį koks aš esu, arba iš viso pamiršti, kad turit sūnų!- atkirto seneliui jis, o tada atsisukęs į mane pasakė,- tu būtinai turi nueiti į susitikimą su Jokūbu!

-Ką?! nenusišnekėk, aš jo nekenčiu!

-Tai gyvybės ar mirties klausimas!

-Jei jau tau taip svarbu, tai pats ir eik!

-Aš negaliu ten rodytis, juk jie manęs ieško.

-O tai manim rizikuot gali..

-Aš bent jau žinau ką reiktų daryt, jei jus kas pagrobtų pavyzdžiui!

-Aš niekur neisiu!

-Prašau! Paskutinį kartą.. Dėl manęs..

-Dėl tavęs?! Nejuokauk.

-Ievute, o gal nueik?- įsiterpė Alfa.

-Seneli, dar ir tu?!

-Ne, bet juk nieko neprarasi..

-Gerai, nueisiu tam, kad jūs atsikabintumėt!

-Tai gal jau eik?- pasiūlė man tėvas,- jau beveik pusė trijų.. Mes turim su Alfredu apie daug ką pasikalbėti.

-Mhm.

Aš atsistojau ir pasiėmusi skėtį išėjau į stotelę. Ačiū dievui, kad tik truputį lijo, nebesitrankė žaibai ir vėjas buvo nurimęs. Įsėdus į mikriuką teko važiuoti tik dešimt minučių tad vietoje buvau lygiai trečią valandą. Susiradau medį ir pradėjau laukti Jokūbo. Praėjus penkioms minutėms Jokūbo nebuvo. Dar po penkių jo niekur aplink nesimatė. Kai mano laikrodis rodė 15:14 jau ruošiausi skambinti tėvui, bet pamačiau tolumoje atbėgantį jį. Jis buvo visas šlapias ir uždusęs, bet vis dėlto man lyg akmuo nuo krūtinės nukrito, kai jį pamačiau.

Jam dar nespėjus pribėgti, aš išlindau iš savo slėptuvės ir ruošiausi eiti, bet jis sustabdė.

-Ieva! Atėjai!- gaudydamas kvapą nusišypsojo.

-Mhm, bet tik todėl, kad mane privertė,- atkirtau.

-Tai ką visai dėl manęs nesijaudinai?- nusišypsojo.

-Ne.

-Gaila.. Bet vistiek priverčiau ateiti.

-Nori pasakyt, kad tas laiškelis buvo netikras?!

Jis tylėjo. Tada lėtai linktelėjo.

-Tu...- trenkiau jam.

Jis tik nusijuokė.

-Nors ir apsimeti, kad nekenti manęs, turėtum pripažint, kad reiškiu daugiau tau.

-Negalvok apie save taip gerai!

-Atleisk. Atsiprašau už viską,- surimtėjęs pasakė.

-Tu dar tikiesi, kad aš tau atleisiu ir pamiršiu viską?

-Ne.. Gal.

-Viskas. Einu, nenoriu daugiau nieko apie tave girdėti!

Dar nespėjus man apsisukti, pajaučiau, kaip Jokūbas mane stipriai suspaudė.

-Paleisk mane!- surėkiau į jo šlapią veidą.

-Tik tada, kai man atleisi!

-Ką? Tu man šlykštus!

-Man nesvarbu!

Tada pajutau, kaip jis savo lūpomis prisispaudė prie manųjų. Įsimylėjusioms merginoms tai būtų įdeali akimirka, bet aš norėjau kuo greičiau atitrūkti nuo jo, o gal atvirkščiai? Per kelias sekundes spėjau suprasti, kad man jis patinka, bet aš per daug išdidi, kad jam atleisčiau, ir juo pasitikėčiau, tad greitai viską užrakinau į giliausią savo kampelį ir nusprendžiau pamiršti.

Kai jis atitraukė lūpas tyliai pasakė:

-Aš nenoriu tave prarasti.Aš.. aš tave myliu..

-Jau praradai,- šyptelėjau.

Tada apsisukau ir nuėjau, palikusi stovėti jį lietuje..

***

Visą naktį negalėjau užmigti suvokusi, kad nepajėgsiu pamiršti Jokūbą, ir nesupratau, kaip aš galėjau jam to nepasakyti ir jį atstumti.. Dabar jau nebežinau, kur galėčiau jį rasti..

-Ievute?- pasigirdo močiutės balsas už durų,- nemiegi?

-Ne močiut, užeik,- atsisėdau lovoje.

-Gal galėtum nubėgti į vaistinę?

-Taip žinoma,- nusišypsojau,- kokių vaistų reikia nupirkti?

-Valerijono ir citramono, aš pinigėlių tau duosiu. Šiaip ir pati galėčiau nueit, bet karštis toks didelis..

-Viskas gerai! Nueisiu gi.

-Dėkoju tau, saulele.- apkabino ji mane.

Tada išėjo iš kambario, aš apsirengiau, nusiprausiau ir susišukavau ir netrukus jau buvau virtuvėje. Truputį užkandau ir pasiėmusi pinigus išėjau į vaistinę. Karštis tikrai buvo nepakeliamas, bet gerai, kad vaistinė buvo visai netoli, ir po penkiolikos minučių jau buvau joje.

Vaistinėje buvau ne viena, nustebau, bet joje buvo ir Jokūbas! Jis manęs nepamatė, kaip ir vaistininkė, nes jie abu įnirtingai ginčijosi.

-Prašau! Man jų labai reikia! Kaip jūs nesuprantate!

-Vaikeli, tokie stiprūs vaistai parduodami tik su receptu. Paprašyk, kad tas kuriam jų reikia duotų tau savo kompensuojamų vaistų knygelę ar receptą.

-Tų vaistų reikia man!

-Tau?

-Taip man!

-Atleisk, negaliu duoti, tegul tavo daktaras išrašo tada grįšk.

-Jo nėra!- trenkė jis per prekystalį ir atsisukęs sustingo.

-Ieva?- pasimetęs pasakė.

-Panele, ko norėtumėt?- maloniai paklausė pardavėja.

-Valerijono ir citramono,- pasakiau ir atsisukusi į Jokūbą paklausiau,- ką tu čia veiki?

-Išeinu iš čia!- taręs dingo už durų.

Aš greitai susimokėjau ir pasivijau jį.

-Jokūbai, atleisk už vakar..-pradėjau.

-Nereikia, aš suprantu tave. Viskas.

-Palauk! Aš noriu.. noriu būti su tavim!

-Neįmanoma,- nusišypsojo,- neįmanoma.

-Ką?! Juk vakar pats leidai suprasti..

-Viskas pasikeitė.

-Kas galėjo pasikeist?! Ar tai dėl tų vaistų?! Kam tau jie?!- sušukau. Mes jau buvome toje pačioje vietoje kur ir vakar. Jis prisėdo ant kelmo.

-Taip dėl jų! Aš sergu, supranti?!

-Sergi...? Kuo?

-Nesvarbu, svarbu, kad man nedaug liko, jei tučtuojau nesigydysiu.

-Ką...? - man pradėjo linksti keliai.

-Tą, kad aš rytoj už tuos pinigus kuriuos gavau, skrendu į Londoną gydytis, ir nežinau ar grįšiu, ir kada grįšiu...

-Nori pasakyt, kad tu gali mirti?- aš jau suklupau.

-Taip. Ir dar tai, kad aš išvažiuoju ir vargu ar mes kada susitiksime..

-Ne.. Nesielk su manimi šitaip!

-Aš nenoriu šitaip elgtis, bet.. Gal tiesiog tai skambės juokingai, bet gal praleidžiam šią dieną karu?

-Ne. Nežinau. Man bus per daug sunku,- akyse kaupėsi ašaros,- negalvoti apie tai..

-Prašau.. Man reikia tavęs,- nuleido susigėdęs galvą.

'Bala nematė' pagalvojau ir nuėjusi prie jo apsikabinau.

-Aš žinau, kad tu grįši,- sušnabždėjau. Visą likusią dieną praleidome ten pat, kalbėjom ir netgi juokėmės, jau net buvau pamiršusi, kad galiu jį matyti paskutinį kartą.. Kai saulė pradėjo leistis, aš prakalbau apie tai:

-Jokūbai, prižadėk, kad man rašysi.

-Neprižadu,- po kurio laiko šaltai atsakė.

-Ką? Kodėl?

-Atleisk, bet nenoriu, kad turėtum vilčių, nenoriu, kad manęs lauktum, ir po to nesulauktum..

-Bet..- norėjau pertraukti jį

-Tiesiog prisimink, kad aš tavęs nepamiršiu, ir jei aš nepasirodysiu po.. maždaug pusės metų, norėčiau, kad pamirštum kas vyko, jei dar nebūsi pamiršusi. Gerai?

-M h m,- nebegalėjau kalbėti, nes gerklėje buvo gumulas. Mes atsistojom ir apsikabinom. Jis pabučiavo man į kaktą.

-Viso, saule mano,- atsisveikino.

-I... k.. i..- išstenėjau ir jis išėjo. Dar sekiau jį akimis..

Netrukus jau buvau pas Kotryna ir viską papasakojus grįžau namo.

Teko ir seneliams papasakoti kas buvo, ir kur buvau visą dieną.. Jie stengėsi mane paguosti, bet kol kas veltui.

___________

Mieli skaitytojai, atleiskit, kad ilgai nerašiau. Tikiuosi jūs nenusilvilsite, kad pasirodė istorijoje meilė, bet nuotykių dar prižadu - bus. Tad, laukiu komentarų, patarimų ir visko visko.

23 įrašas

Didžioji tiesa

- Sveika, greičiau užeik, liko tik pusvalandis!-įsitempė mane Kotryna.

- Rimtai? O dieve! - sušukau.

Per dvidešimt minučių Kotryna mane aptvarkė, persirengiau. Nepamenu kada atrodžiau taip tvarkingai. Tikriausiai per vestuves.. Brrr, vestuvės. Pagalvojus net nusipurčiau. Atrodžiau paprastai, pasukti plaukai, sijonas/bridžai, marškinukai ir liemenė.

- Dėkui tau, greit pareisiu ,- padėkojau Kotrynai ir išskubėjau į mokyklą. Šiaip kelias iki jos man penkiolika minučių, bet turėjau suspėt per dešimt. Žinoma, niekas nebaustų, kad pavėluočiau tas penkias minutes, bet nenoriu įeiti į klasę kai joje tyla ir, kad visi sužiurtų į mane. Neišvengčiau nemalonių replikų, susilaukčiau dėl to, kad Gertrūda jau tikrai bus išpasakojusi, kad matė mane ryte. O kai sakyčiau tiesą, niekas nepatikėt manim, kai ant rankos aiškus įrodymas.

Begalvodama nepajutau, kaip priėjau mokyklą į kurią plūdo mokiniai su vasariškom nuotaikom. Reiškiasi dar nepavėlavau.. Nuskubėjau į savo klasę, kuri yra antrame aukšte, laiptais lipti buvo neįmanoma - kamštis. Tačiau kai buvau jau beveik užlipusi, tarp galvų rodėsi, kad pamačiau pažįstamus tamsius plaukus, bet nespėjus atidžiau įsižiūrėti buvau priversta žiūrėti sau po kojom, kad nenukrisčiau nuo laiptų. Nuskambėjo skambutis, kaip tik tuo metu, kai buvau tarpduryje. Į klasę įėjus man, pasigirdo pliūpsnis replikų, tokių kaip : 'O dieve, narkomanė, traukimės, nes dar ir mums sušvirkš' arba 'Iš kur gauni pinigų dozėms? Kiek girdėjau nėra jos pigios. Gal girtuoklis tėvelis pavogė ką arba pati gal?' Klausytis buvo nemalonu, Nuo tokių kalbų mane pykino. Atsisėdau į savo vietą klasės gale, savojoje jau sėdėjo ir Gabrielė, tačiau jos laimei nieko nesakiau ir nepuoliau jos, nors ir vos tvardžiausi. Per triukšmą klasėje išgirdau antrą skambutį, reiškiantį, kad mokytojai turi pasirodyti savo kabinetuose, ir tikrai, netrukus pro klasės duris įžengė ir mano auklėtoja. Nepasakius nei 'Laba diena' nei dar ko, visų pirma akimis susirado mane ir piktai pasakė :

- Panelė Ieva Dulkšytė pas direktorę.

Klasėj pasigirdo šnabždesys, man praėjus pro mokytoją ji man į rankas įbruko pasiekimų knygelę, ir kaip ir visi, akimis palydėjo kol išėjau.

Ėjau lėtai, peržiūrinėjau savo pažymius, bet tik iki tol, kol mane pralenkė kažkoks vaikinas, atpažinus jo kvepalus pakėliau į jį akis. Jokūbas! Jis jau ėjo pro duris, o aš stovėjau vidury koridoriaus ir į mane, kaip į beprotę, žiūrėjo valytojos.

- Palauk! - sušukau jam pavymui ir pasileidau paskui jį. Jis jau buvo prie mokyklos vartų ir apsimetė, kad manęs negirdi. Kai bėgau pagrindiniu taku, mačiau kaip į mane pro savo kabineto langą žiūri direktorė. 'Velniop ją ir mokyklą' pagalvojau ir toliau vijausi jį. Kodėl jis taip elgiasi, kodėl apsimeta, kad manęs nepažįsta?

- Jokūbai! - sušukau. Šį kartą sustojo. Aš ramiau atsikvėpiau ir pribėgau prie jo.

- La.. -norėjau sveikintis, bet jis mane pačiupo už rankos ir pradėjo kažkur tempti.

- Baik! Paleisk! Kur mane tempi?! - pradėjau šaukti ant jo. Visa laimė, kad aplinkui nebuvo praeivių.

- Paaiškink man, kas tai?! - parodė į mano ranką.

Aš išsilaisvinau iš jo rankų ir net nepagalvojus pamelavau.

- Čia.. Aš iš nevilties susileidau! Pamačiau kaip keli vyrai nusipirko, juos pasekiau ir pavogus greit susileidau! - išrėkiau jam į veidą, tačiau jau gailėjausi, kai jis žiūrėjo į mane ir rodėsi, kad jis tuoj vems.

- Nemaniau kad... kad tu taip gali!

- O ką man daryti?! Su tavim atsisveikinom visam laikui, o tu man buvai tikras draugas! Po to tėvo poelgis! Ir tai, kad jis nepatikėjo, kad tai Gabrielė, nes jis susimetė su jos motina! Tai ką man reikia džiaugtis, šokinėt iš laimės, kai vienintelis likęs artimiausiais žmogus išduoda, o vienintelis draugas kuriuo galėjau pasitikėti palieka?!

- Pameni pirmą vakarą Turkijoje vykusį mūsų pokalbį?- nusišypsojo.

- Hm, tarkim.. - pagalvojus atsakiau.

- Tai turėtum suprasti tai, kad nenorėjau atsisveikint su tavim, nenorėjau, kad mane pamatytum su Gabriele, nenorėjau iš viso su tavim susipažinti! -išrėžė jis supykęs. Tada atsisuko į mane ir nusijuokė,- viskas buvo puikiai suplanuota. Net nepagalvotum, kad viskas buvo netikra, tiesa? Aš jau ir pats buvau viskuo patikėjęs, pavyzdžiui tada rūsyje.. Kai mane daužė.. Tam, kad viskas būtų taip tikrai turėjau aukotis, dėl tavęs, kad mane daužytų. Tam, kad tu mane išgelbėtum! Jie žinojo, suplanavo kiekvieną minutę, ir tai, kad mes su tavo seneliu atvykom tavęs išgelbėti.. Net ir tai! Žinoma, jis to nežinojo.. O lėktuvas.. Smagu buvo matyti, kaip tu naiviai patikėjai, kad aš paprastas atostogauti skrendantis vaikinukas, bet smagu buvo tik iki tol, kol nepažinau tavęs, tu buvai tokia.. atvira, nuoširdi ir svarbiausia kiekvieną įvykį baisiai išgyvenai.. Ir netgi dabar, turėčiau būti mažiausiai kitam mieste.. - kai jis baigė nusišypsojo. Pažiūrėjęs į mano akis matė - siaubą, pasišlykštėjimą ir skausmą, iš karto nusuko akis.

Aš stovėjau lyg gyvas lavonas, atsargiai gaudžiau deguonį, bandžiau viską suvokti. Suvokti, kad įmanoma viską taip suplanuoti, bet svarbiausia.. Kam?!

- Atleisk, kad viską pasakau taip greitai. Tau tikriausiai įdomu kodėl. Žinai kodėl? Dėkok tėčiui. Jis visai kaip tu pavogė dozę, oi, atleisk, jis pavogė dešimt dozių ir paspruko. Nesirodė visą savaitę, išsijungė telefoną.. Kitų niuansų nežinau, bet visi vadeivos šio verslo nusprendė, kad jam atkeršys per tave. O aš tuo tarpu buvau pakviestas atsitiktinai. Kai man pasiūlė pinigus dvejojau, nes nežinojau ką turėsiu daryti, ir tik tada kai mane galutinai įtikino, kad niekas nuo to nenukentės, aš naiviai patikėjau ir priėmiau pasiūlymą. Pradžia buvo linksma, stebėjau kaip tave atvežė, buvai maištinga, draskeisi ir stengeisi nepasiduoti, tada pagalvojau, kad tokią kaip tu bus sunku įtikint, bet kai atėjau ir šalia tavęs atsisėdęs pamačiau tave verkiančią, pradėjau gailėtis, kad priėmiau pasiūlymą. Supranti.. Tik vienas dalykas nebuvo suplanuotas, mūsų pokalbis, tiksliau tai, kad sakiau jog tu man patinki. Patikai jau nuo tada, kai pasakiau tau pirmą žodį, kai mes su užsidegimu kūrėm planą... Ir nors ir buvo tai tik plano dalis, jaučiausi taip, lyg viskas būtų tikra.. - jis apsidairė,- man atrodo, kad mane pastebėjo su tavim,- išsigandęs pasakė.

Tuo tarpu aš - stovėjau ir viską virškinau, rijau gumulus susidariusius gerklėje ir tramdžiau ašaras. Jokūbas, planas, viskas buvo tik noras atkeršyti mano tėvui?! Ir Gabrielė, Dakota... Pala.. Tai jei čia tik planas, gal manęs niekas neišprievartavo?! Tiek minčių sukosi galvoje, kad man ją pradėjo skaudėti ir vaizdas akyse aptemo. Jaučiau kaip kūnas atsipalaiduoja ir bumbteli į žemę, ačiū dievui, nejutau skausmo. Jaučiau kaip Jokūbas purto mane, kad atsikelčiau, tada man įkišo kažką ir rankas ir daugiau nieko. Paliko! Paliko gulėti čia!

Atplėšiau akis. Apsidairiau ir žolėje pastebėjau žiedą, kuris buvo visai šalia. Tokio žiedo pas Jokūbą ant rankos nemačiau, nebent iškrito iš kišenės.. Arba jis ne jo! Prisiminiau, kad Jokūbas prieš mane palikdamas įkišo į ranką popieriuką. Išlaksčiau jį ir perskaičiau vos išskaitomu raštu parašytą raštelį.

'Atleisk, kad turiu tave palikti, bet manau, kad mane pamatė su tavim, kai man griežtai uždrausta. Rytoj trečią valandą po pietų ateik į šią vietą ir jeigu manęs nesulauksi per penkiolika minučių, prašau, paskambink savo tėvui ir pasakyk - lentpjūvė. Jis žinos ką daryti..

Ačiū tau..

J'

Aš tą popieriuką iš karto sudraskiau, nenoriu nieko girdėti apie Jokūbą ir jo problemas, nereikėjo čia vaidinti geradario ir man viską pasakoti. Padarė tik dar blogiau nei buvo. Aš atsistojau, nusivaliau purvą ir pasiėmus knygiūkštę patraukiau namo. Šios dalies nusprendžiau, kad niekam nepasakosiu, na, nebent tėvui. Neįsivaizduoju kaip rytoj išdrįsiu jam pasižiūrėti į akis, o tuo labiau kalbėtis su juo. Ne tik alkoholikas, bet dar ir narkomanas.. Mano padėtis yra beviltiška.

Priėjau daugiabutį, užlipau į trečią aukštą ir paskambinau į keturiasdešimtą butą. Atvėrusi duris Kotryna pamojo, kad užeičiau. Nusekiau paskui ją į svetainę. Ji rankose laikė knygą, tiksliau biologijos vadovėlį, kurį buvo pasiėmusi šiandien.

- Na, kaip sekėsi? - perskaičius puslapį paklausė.

- Kaip visada, buvau išjuokta,- atsirėmusi į sofą atsakiau ir atsidusau,- bet ne tai mane jaudina.

_________________

Lauksiu komentarų apie šį įrašą. Taip pat užsukite į 'Veikėjų nuotraukų' blogą, pridėjau kelis naujus veikėjus ir pakeičiau aprašymus apie senus.