Išlindau iš palatos. Buvo pusryčių metas. Virtuvėje užkandus šlamšto, slapta pasivogiau peilį. Grįžusi į palatą atsisėdau prieš langą, reikėjo bent kiek nors save matyti. Tada be gailesčio nusirėžiau plaukus, plaukus, kuriuos auginau ilgą laiką. Tada juos susirinkau, ir pasidėjau ant rankšluosčio. Pasiėmiau vienintelį dalyką, kurį turėjau, tai meškiną. Meškiną, kurį prieš pat paguldymą, man atidavė tėtis. Kad nebūčiau tokia vieniša, mat, jis negali manęs lankyti. Tik per šventes. Ir išėjau, susiradau merginą, kuri kasdien praeina pro mano palatą ir net nepažvelgia į mane. Mane ji sudomino. Susiradusi jos palatą radau ją sėdinčią prie lango. Kai išgirdo, kad ateinu, net nekrustelėjo.
Prisėdau ant šalia stovėjusios kėdės.
-Labas.
-Labas,-atsakė.
-Norėjau padovanoti tau savo meškiną,-ištiesiau jai jį.
-Kodėl? Juk jis tavo,- nusistebėjo ji.
-Aš išeisiu.
-Kiek žinau, tave nesenai paguldė..
-Žinau.
-Tai, kur eisi?
-Neapsisprendžiau dar. Labiausiai dabar norėčiau būti prie jūros. Tai turbūt, ten ir eisiu.
-Mes per toli.
-Tai nuvažiuosiu. Arba nuskrisiu.
-Nereikia.
-Kodėl?
-Nes tau nepavyks. Niekam nepavyko.
-Iš kur žinai, kaip tai padarysiu? Juk nežinai, kaip išeisiu.
-Tu išeisi ir tavęs nebebus.
-Aš visada būsiu.
-Žmonės pamiršta.
-Man nesvarbu. Aš noriu išeiti.
-Tai eik.
Po šių žodžių, ji nieko netarusi nusisuko atgal į langą, o aš pakilau ir grįžau į palatą. Lauke buvo šilta. Jaučiau tai, pro kiek įkaitųsi lango stiklą.
Atsisėdau ant lovos.
-Išeini?- pratarė Jokūbas.
-Aha.
-Kodėl?
-Nes tu negrįžai.
-Aš visada su tavimi.
-Ne, aš viena.
-Išorėje, bet viduje esu ir tu tai žinai.
-Aš nežinau. Nebenoriu galvoti. Aš noriu prie jūros. Aš noriu išeiti.
-Taip, kaip tavo mama?
-Aš tokios neturiu.
-Neapsimetinėk. Tu žinai, tu prisimeni. Ji buvo silpna. O dabar tokia esi tu.
-Aš visada kovojau. Tik, pavargau.
-Todėl ir negrįžau.
-Todėl ir išeinu.
Netrukus peilio ašmenys, kad ir kokie jie neaštrūs buvo, su mano pastangomis įsirėžė į ranką.
-Aš kovojau,-nukritusi ant lovos ištariau.