Atsibudusi supratau, kad esu ligoninėje. Tai supratau iš pypsinčių aparatų, mano tvarkingo gulėjimo ir perštėjimo rankoje, ties sulenkimu. Apie visus kitus kūno skausmus net nekalbu. Labiausiai diegė galvą. Atmerkiau akis ir pamačiau prieblandoje ant krėslo sėdintį siluetą. Pabandžiau pasakyti "kas tu?", bet iš mano gerklės sklido tik neaiškūs garsai.
Netrukus siluetas atsikėlė ir pradėjo lėtai slinkti link manęs, lyg norėdamas tvirtai apsispręsti, ar verta. Matyt pasirinkimas buvo, kad verta, nes žingsnio jis nelėtino. Kai buvo pakankamai arti lango, kad jį dar apšvietų blanki šviesa, galėjau įžiūrėti jo veidą. Šarūnas. Jis turbūt pastebėjo, mano akyse nusivylimą, nes jo supratingas veidas, netrukus buvo pilnas liūdesio.
-Atleisk. Aš iš tiesų stengiausi tau padėti, bet dėja.. Nepriėmei mano pagalbos, arba nenorėjai pamiršti jo..
"Ką jis čia kalba?!" tegalėjau galvoti, nes mano gerklė buvo lyg užkimšta.
-Suprantu, kad pasirinkai jį, ir visą laiką būtum rinkųsis jį, bet... tikėjausi kažko.
"Prašau, baik!" rėkiau, klykiau savo galvoje.
-Aš tik norėjau palaukti, kol atsibusi.. Visgi, jaučiuosi kaltas, kad patekai į avariją. Norėjau atsisveikinti. Nesuprantu, kodėl tu žiūri į mane siaubo kupinomis akimis, juk, aš tau nieko nepadarysiu.. - nutęsė jis. - Na, gal šiek tiek.
Aš sustingau. Mane pradėjo krėsti šiurpas. Galva plyšte plyšt pradėjo, akyse aptemo. Netrukus nieko nebejutau...
Pradėjau atgavinėti sąmonę. Galva vis dar plyšo, viskas buvo taip pat, jei ten ranka, ją skaudėjo labiau, negu prieš tai... Atsimerkiau ir pažvelgiau į ją. Ji kraujavo! buvo ilga įbrėžta linija, iš kurios plūdo kraujas. Kai norėjau paliesti ja su kita ranka, ir įsitikinti, kad man nesivaidena, pamačiau, kad kitoj rankoj laikau peilį. Peilį, kuri buvo kruvinas.
-Aaaaaaaaaa! - pradėjau klykti. Ir pagaliau išgirdau normalų savo balsą.
Po kelių minučių į palatą įbėgo sesėlės, kurios pamačiusios mano ranką užsidengė burnas.
-Panele! Ką jūs čia darote? Iš kur jūs gavote peilį? - pribėgusi viena pradėjo klausinėti.
-Ką-ą? Čia ne aš! Čia jis! Šarūnas! Kodėl jūs jo nesulaikėt? čia... Čia ne aš! - klykiau tai seselei, ir mosikavausi su tuo peiliu, pati net nesuprasdama to.
-Iškvieskite gydytoją ir kelis apsauginius! Reikia iš jos atimti peilį! - sušuko seselė kitai. Toji greit išskubėjo iš palatos.
Viskas vyko labai greitai. Į palatą įbėgo keli vyrai, atėmė peilį, sulaikė rankas, kol įleido man raminamųjų, tada apibintavo mano ranką, apvalė ir paliko vieną palatoje. Tačiau išėję, neuždarė durų, ir kol aš dar nebuvau visiškai užmigusi girdėjau, ką jis su mano tėvu kalbėjo.
-Atleiskite pone, bet nepatartina ją laikyti ligoninėje, nes kaip pats matote, ligonių pas mus daugėja..
-O, tai ką siūlote? -Paklausė tėtis.
-Aš pažįstų vienos psichiatrinės klinikos gydytoją, galiu susitarti su juo, ten jūsų dukra bus geriau prižiūrėta nei čia, nes tai, ką ji šiandien padarė tik įrodė tai, dėl ko baiminomės..
-Suprantu.. Bet nenoriu jos skaudinti..
-Patikėkite, jai bus geriau.
"Kvailiai!,- norėjau dabar pat šokti iš lovos, ir parodyti jiems, kokia beprotė aš esu!- Šarūnas! Tai dėl jo viskas! Dabar turėsiu per jį, gulėti su tais bepročiais, nežinia kiek laiko... " Galvojau. Jaučiau, kaip mano visas kūnas dega iš neapykantos, bet nebijojau. Nežinojau, kas manęs laukia, ir nebijojau.
Netrukus raminamųjų poveikis galutinai mane pasiglemžė ir galėjau trumpam pamiršti viską.
Tačiau atsibudus... Prasidėjo tai, ko tikrai turėjau bijoti.
Pirmąsias dienas psichiatrinei pratūnojau palatoje. Nėjau valgyti, o ir niekas man nesiteikė atnešti. Girdėjau, kaip bepročiai rėkauja, vaikšto po kolidorius, trankosi į mano palatos langus, juokiasi, kai pamato mane, susisukusią į kamuoliuką. Neištversiu. Man juk buvo paskirtas laikas. Vieneri metai, jeigu be komplikacijų ar išsišokimų, o praėjus trims dienoms, man jau stogas važiuoja. Tikrąją to žodžio prasme.
Bet vis raminau save, kad viskas bus gerai.
Bet...
Vieną naktį. Nežinau kokia para tai buvo.. Aš supratau. Supratau ką turiu daryti..