Sugrįžimas
-Vėl pirmadienis! -nusivylusiai sušukau atsikėlusi. Girdėjau, kad tėtis jau irgi nemiega. Greitai susikuičiau, pasiklojau lovą, apsirengiau tada nusipraususi ir susišukavusi nusileidau į virtuvę.
-Labas rytas,-pasisveikino tėtis.
-Labas..
-Kaip miegojai?
-Pakankamai gerai, o tu kaip?
-Irgi.. Pinigus paliksiu ant baro, o dabar jau turiu lėkti į darbą. Nepavėluok į mokyklą!
-Gerai gerai, sėkmės.
Netrukus namuose likau viena, tačiau neilgam, po kelių minučių jau ėjau į mokyklą. Pirmoji pamoka buvo istorija, tad labai į ją neskubėjau. Į kabinetą atėjau kelios minutės po skambučio, visi jau buvo susėdę, bet net nepastebėjo manęs. Mokytoja visą pamoką kalbėjo apie gyvenimą, bet atrodė, kad kalba tik su manim, nes vargu ar kas nors jos klausė be manęs. Po įdomių keturiasdešimt penkių minučių aš pasukau link chemijos kabineto, kadangi ji buvo antroji pamoka. Greit nuskambėjo skambutis ir į klasę pradėjo rinktis mokiniai, aš sėdėjau savo vietoje ir paišiau sąsiuvinį, kai išgirdau plojimus ir kaip kažkas sušuko:
-Šarūnas pasirodė!
Aš pakėliau akis ir iš tiesų, pamačiau Šarūną. Jis ieškojo akimis laisvos vietos, jos buvo tik dvi, prie manęs ir jo klasiokės, tad nusivylusi toliau pradėjau piešti gėlytes. Prie manęs atsistūmė kėdė ir į ją klestelėjo Šarūnas.
-Labas,-pasisveikino.
-Labas,-nusišypsojau nudžiugus. Tada pamačiau, kad visi vos ne išsižioję žiūri į mane ir į jį ir kažką šnabždasi. Tai pamatė ir jis, ir supratęs, kad sunerimau pasakė:
-Nekreipk dėmesio, jie visada šitaip.
Kitą likusią pamokos dalį mes beveik nekalbėjom, tik kelis kartus, kai sprendėm uždavinius jis manęs paprašė pagalbos. Nuskambėjus skambučiui aš greitai susirinkusi daiktus išskubėjau iš klasės. Mane pasivijo Šarūnas.
-O tu dažnai būni parke?
-Aš prie jo gyvenu.
-Tame name kur prie daugiabučių?
-Aha.
-Aišku. Tai..-norėjo dar kažką sakyti, bet jį nusitempė draugai.
Likusi dienos dalis mokykloje buvo nuobodi, kaip ir visada, tik kai reikėjo eiti namo, pirmą kartą šiais mokslo metais ėjau ne viena, o su.. taip, su Šarūnu. Ko jis taip prie manęs lenda..? O gal tik stengiasi būti draugiškas?
-Tai iš kur tu?-paklausė.
-Kauno..
-Kodėl persikraustėt?
-Blogi prisiminimai ir taip toliau..
-Aa, nelaiminga meilė?
-Ne.. Na taip, bet netik.
-Pasipasakok.. jei nori.
-Aš.. aš nežinau, ar galiu tavimi pasitikėti..
-Manau gali, juk draugai viens kitu pasitiki,-nusišypsojo.
-Na jeigu jau taip sakai.. Tai buvo toks vaikina, su kuriuo buvom geri draugai, daug visko patyrėm, ir tada vieną dieną jis prisipažino, kad mane myli. Aš jį atstūmiau, bet kitą dieną jį susiradau ir pasakiau tą patį ką ir jis man sakė, bet ta diena buvo paskutinė kai jį mačiau, nes jis kitą dieną išvyko dėl ligos ir jau septyni mėnesiai nieko nežinau apie jį..
-Tai ką jis tau neparašė net?-nustebo.
-Ne.. Ir nepasirodė ten kur anksčiau gyvenau,-pasakiau ir išgirdau, kad skamba mobilus. Skambino tėtis.
'Taip?'
'Labas, jau baigėsi pamokos?'
'Taip, einu namo jau.'
'Aišku, žiūrėk, aš niekaip nesugalvoju, ką tau dovanoti gimtadienio proga.. Tai tu galėtum pasakyti ko norėtum..'
'Tėti, gi žinai ko noriu, bet tai per gerai ir neįmanoma gimtadieniui. O šiaip, man užteks ir kokio žieduko ar auskarų..'
'Na jau.. Tu pagalvok, ir vakare dar pakalbėsim'
'Gerai, pagalvosiu.'
-Na, tai kur mes baigėm?-paklausiau.
-Tavo gimtadienis? Kada?
-Rytoj, bet nieko ypatingo man jis nereiškia..
-Aišku.. O kaip susipažinai su juo?
-Jokūbu? Lėktuve, abu skridom į Turkiją..-prarijau gumulą gerklėje, nes darėsi sunku kalbėti.
-Jeigu nenori, tai gali nepasakoti..
-Ne, noriu kam nors pasipasakoti, bet nemanau, kad dabar tinkamas metas tam.. Gal kada kitą dieną, gerai?
-Žinoma,-nusišypsojo,- gal gali duoti savo numerį?
-O kam tau?
-Na tai kada susirašytumėm, ar susiskambintumėm..
-Ai gerai, va,- suradusi telefone išsaugotą mano numerį parodžiau ir jis įsivedė.
Netrukus atsisveikinom ir aš grįžusi namo vakarą praleidau nuobodžiai, padariusi visus namų darbus ir susitvarkiusi anksti nuėjau gult, su tėčiu net nepakalbėjau, nes matyt susivėlino darbe..
Pabudau apie trečią nakties, nes skambėjo mano telefonas. Skambino nežinomas numeri, tad dar dvejojau, bet galų gale atsiliepiau.
-Taip?-apsimiegojus tariau.
-Labas, atleisk, kad pažadinau,-išgirdau šnabždesį.
-Kas čia?
-Šarūnas.
-Aa, nieko tokio. Kas atsitiko?
-Nenorėtum išlįsti į lauką? Man šalta labai.
-Ką? Tu prie mano durų?! - vos garsiai nesušukau.
-Taip, nagi, greičiau,-numykė.
-Aš turiu apsirengti, palauk,-tada baigiau pokalbį ir šokau iš lovos. Po poros minučių jau leidausi laiptais, užsidėjusi paltą, kepurę,šaliką ir batus išlindau į lauką. Kai nusisukusi rakinau duris, pasakiau:
-Na, kas yra?-ir atsisukusi išsižiojau,-o dieve,-tegalėjau ištarti. Prieš mane stovėjo Šarūnas su puokšte gėlių ir mažute dėžute rankose.
-Negalėjau išlaukti vakaro. Su gimtadieniu!-įteikė man dovanas ir apsikabinom.
-Ačiū labai!
-Nėr už ką.. Na, tai iki.. Mokykloj susitiksim..-jau sukosi išeiti.
-O tu labai nori miego?
-Nelabai, dieną prisnūdęs buvau, o ką?
-Gal einam pasivaikščioti į parką?-nusijuokiau.
-Galim,-atsakė tuo pačiu.
Tada mes nuėjom į parką, šiek tiek pasivaikščiojom, tada jis pradėjo mane maudyti sniege, bet gavosi, kad maudėmės abu.
Kai pamatėme pirmas šviesas languose, nusprendėm, kad jau laikas namo.. Kai grįžau namo tėtis buvo virtuvėje. Pamatęs mane surimtėjo.
-Kaip tai suprasti?! Kur buvai?! Pasižiūrėk kaip atrodai!
-Pažiūrėk, gavau gimtadienio proga,-pasakiau užkimus.
-Nuo ko?
-Draugo..
-Ateik, tu man išbalus kažkokia..-tada priėjau prie jo, jis palietė mano kaktą.
-O dieve! Tu degi! Greitai į lovą!
-Bet..
-Pasakiau į lovą!
-Gerai...
Vos atėjusi į kambarį persirengiau šaltus ir šlapius rūbus į šiltą pižamą ir kritau į lovą. Tada palaukiau vaistų, arbatos ir viską išgėrusi pasiruošiau išsimiegoti, bet prisiminiau, kad neišpakavau dovanos. Man net daug geriau pasidarė, kai pamačiau mielą pakabuką kur parašyta 'Sweet". Iš karto jį užsisegiau ir dabar jau tikrai užmigau.
-Ieva, pamiršai mane,-iškilo prie mane Jokūbo veidas.
-Ne! Jokūbai, tu privertei tave pamiršti!-sušukau piktai.
-Ievute, tu myli mus?-pamačiau jau mamą su seserimi.
-Taip bet.. man reikia, man trūksta jūsų!
-Melage! Jei mylėtum, neleistum tėčiui susirast kitos!-piktai sušuko motina.
-Ką?-pasimečiau.
-Melage... Melage.. Melage...-šaukė jie visi, ir spraudė mane į kampą. Netrukus pasigirdo beldimas ir aš pradėjau atsipeikėti. Supratau, kad tai buvo tik sapnas,baisus sapnas. Per kurį iš tikrųjų apsiašarojau. Vėl išgirdau beldimą į lauko duris. Pasižiūrėjau į laikrodį, buvo be kelių minučių trys. Pasižiūrėjau į veidrodį, matėsi, kad buvau apsiverkusi, bet nepanikuosiu dėl to, užsimečiau chalatą ir nusileidau atidaryti duris.
-Labas,-pasisveikino šarūnas,-atnešiau chemijos uždavinius, kuriuos reik išspręsti iki penktadienio. Į knygą įdėjau lapuką kuriame parašytas puslapis ir uždaviniai,-kuitėsi kuprinėje, galų gale ištiesęs man uždavinyną ir pasižiūrėjęs į mane susirūpino,-tu verkei?
-Ne..-stengiausi ramiai pasakyti, bet vėl susigraudinau prisiminusi piktus trijų mylimų žmonių veidus..
-Nemeluok.. Kas atsitiko?-paklausė, bet aš jį apsikabinau ir pradėjau verkti. Tada jis mane nuvedė į kambarį. Per tą laiką net nebūčiau pagalvojusi, kad kažkas ką tik nusivylė. Ne tik kai pamatė mane palūžusią, bet ir kai apsikabinau su kitu. Visą laiką stovėjęs po medžio šešėliu, jis išlindo į dienos šviesą. Jisai nesitikėjo to pamatyti, juk jam sakė visai kitaip.. O gal tik pamelavo, nes buvo pikti, norėjo atkeršyt..?
-Koks kvailas aš buvau,-sušnabždėjo Jokūbas ir dingo tarp namų...