Gruodis
Mėnesiai bėgo, o jokios žinios iš jo.. Jokūbo. Aš ir vėl, kaip kiekvieną savaitgalį buvau Vilniaus pašte ir laukiau savo eilės, kol galėsiu pasiimti laišką iš senelių. Prieš mane buvo senutė, kuri ilgai kuitėsi maišelyje, tad moteris, kuri dirba šeštadieniais mane atpažinusi ir supratusi, kad atėjau to pačio, kaip ir kiekvieną šeštadienį įteikė man laišką nuo senelių. Padėkojus nuėjau į parką, prie pat savo namų ir atplėšusi laišką paskendau jame, nekreipdama dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui mane.
"Labas Ievute, šią savaitę nieko naujo, nei pasirodė, nei laiškelį gavom.. Jau praėjo daugiau nei pusė metų, tai gal jau reiktų nustoti liūdėti ir gyventi toliau..?
Tave mylintys seneliai"
Mano akyse buvo susikaupusios ašaros, bet nenorėjau verkti, buvau pikta. Kaip Jokūbas šitaip gali, juk žino, kad aš čia, Lietuvoj ir sakiau, kad jo lauksiu, negi jam sunku man parašyti nors vieną žodį? Pasikuičiau rankinėje ir išsitraukiau knygą, iš jos lapą su voku ir kišenėj susiradau tušinuką. Nusiėmusi šiltas kumštuotas pirštines su drebančiomis iš šalčio rankom pradėjau rašyti:
"Mieli seneliai, ačiū, kad vėl parašėt, bet ti tikriausiai kaip ritualas. Nenoriu pasiduot, pažadėjau jam, bet kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad jis yra egoistas.. Nežinau, gal negali parašyt, gal... Bet, jeigu jam viskas gerai, gal jau pamiršo mane? Na, bet šiaip ar taip, rašykit man, nebūtinai apie jį, bet ir kas pas jus naujo, kaip sekasi.. Lauksiu.
Ieva."
Įdėjusi lapą į voką ir užklijavusi, jau atsistojau, kad eičiau namo, bet tiesiai į mano galvą atskriejo futbolo kamuolys, tai mane privertė atsisėsti. Netrukus atbėgo vaikinas iš mano mokyklos.
-Atsiprašau, tikrai nenorėjau!
-Nieko tokio,-nusišypsojau, nes nenorėjau terliotis su tais atsiprašymais.
-Aš Šarūnas,-ištiesė ranką.
-Ieva.
-Gal tave reik palydėt iki namų? Labai skauda?
-Ne, viskas gerai, eik žaisti futbolą...žiemą.
-Tu man kažkur matyta..
-Mums būna chemija, kurioj buvai gal kartą.
-Aa, tai reiks dažniau ten eit,-nusijuokė ir pasiėmęs kamuolį nubėgo.
Aš pasukau link savųjų namų,kur gyvenu su tėčiu. Džiaugiuosi, kad jis pasikeitė ir yra toks, koks buvo prieš vasarą, kurios nenoriu prisimint. Atsirakinusi duris radau jį sėdintį prie stalo virtuvėje, pamatęs mane jis paklausė:
-Kur buvai? Kodėl nieko nesakius išėjai?
-Tu miegojai, beto šiandien šeštadienis,-rimtai pasakiau ir jis suprato ką turiu omenyje.
-Kaip seneliai? Kas naujo?
-Viskas gerai, kaip ir seniau..-nuleidusi galvą pasukau link kambario.
-Tai dar jokių žinių? Gal.. Jau reiktų gyvent toliau..?
-Gerai gerai tėti, jau apie tai galvojau, bet žinai nėra taip lengva, žinoma ne taip sunku kaip Kaune buvo, bet čia irgi nelabai pritampu.. Esu kitokia kažkokia...
-Gal jiems tu atrodai keista, nes beveik niekada nesišypsai?
-Nežinau.. -pasakiau ir nuėjau į kambarį. Užsirakinau, kad manęs niekas netrukdytų, įsijungiau muziką ir spintoje susiradusi nuotrauką, kurioje aš ir Jokūbas atsisėdau ant palangės. Pasižiūrėjau į ją ir supykau. Netrukus visai pašėlau, atsidariau langą, į mane padavė šalto oro banga, bet aš vistiek suplėšiau nuotrauką ir išmečiau ją pro langą. Tada greit jį uždariau ir vėl atsisėdau ant palangės.
'Viskas, Ieva susiimk, gyvenk toliau, jis nevertas, kad jo tiek lauktum'..
Kitą dieną lauke švietė saulė, nors visai nešildė. Aš ir vėl buvau parkelyje ir skaičiau knygą, kai būna geras oras, visada sekmadienius leidžiu čia, tad šalti man netrukdė. Netrukus prie savęs išgirdau, kaip kažkas pasakė:
-Labas, saule mano,-supratau, kad tai skambėjo Jokūbo balsu. Staiga pakėliau akis, ir pamačiau, kad čia tik saldi porelė susitiko. Jau orėjau toliau skaityti, kai pamačiau, kad visai netoli kažkas vėl žaidžia futbolą! Užleidau suoliuką ir nubridau pro pusnis link tų vaikinų, jeigu nepamatysiu Šarūno apsimesiu, kad einu pro šalį. Net nežinau, kas mane ten traukė..
Kiek priartėjus nusivyliau, nes jo nebuvo.. Tad teko apsimest, kad einu tolyn. Netrukus pradėjau kuistis rankinėje, nes pradėjo skambėti mano mobilusis.
-Labas!-pasisveikino.
-Labas, Šarūnai,-pakėlusi akis nustebau.
-Ką čia veiki?
-Telefono ieškau..
-Pametei?-susirūpino.
-Ką? Ne..-nusijuokiau,-rankinėj jis skambėjo, o šiaip tai aš čia knygą skaičiau.
-Mm, kokią?
-Angelai ir demonai, žinai?
-Angelai ir Demonai?! Mano mėgstamiausia knyga!
-Smagu, mano irgi,-nusišypsojau.
-Norėjau paklausti, jeigu tu eini į tą pačią mokyklą kaip ir aš, tai kodėl aš tavęs nematau?
-Manęs nieks nemato, greit ir tu visiškai apaksi.
-Kaip tai? Nepyk, nenorėjau įžeisti.. A-a-atsiprašau..
-Viskas gerai. Man jau laikas eiti,-pasižiūrėjau į laikrodį.
-A, taip.. Tai.. iki,-pasimetė.
-Iki,-atsisveikinau ir nubridau namo.
____________________
Nežinau kaip jums, bet man šis geresnis. Kadangi maždaug žinau ką toliau rašysiu įrašus tikiuosi parašyti kelis per savaitę, na, bet dar žiūrėsiu pagal tai, kaip namų darbai ir t.t., kadangi paskutinės dvi savaitės iki pirmo pusmečio pabaigos. Kaip visada laukiu komentarų.