Praradimas
Vos atmerkusi akis supratau, kad diena bus sunki. Ne dėl to, kad už lango trankosi žaibai ir pučia smarkus vėjas.. Šiandien laukia susitikimas su tėvu..
Išlipau iš lovos ir pasižiūrėjus į laikrodį nustebau, kad jau vienuolikta valanda, o tamsu buvo lyg dabar tik ankstyvas rytas.. Susiradusi rūbus nuėjau į vonią, nusiprausiau, apsirengiau, susitvarkiau plaukus ir po to nuėjau į virtuvę. Prie stalo sėdėjo tik senelis.
-Labas rytas,- pasisveikinau.
-Labas, tu pasiruošusi?- paklausė.
-Taip..- pagalvojusi atsakiau.
-Tai tada, kai pavalgysi važiuojam, gerai?- paklausė.
-Aha...- atsidusau,- aš šiek tiek jaudinuosi..
-Nesirūpink, viskas bus gerai,- pajaučiau jo ranką ant peties.
Ramiai pavalgius ir sukaupus vidinę energiją, mes su Alfa pajudėjome link kavinės. Ji buvo laisvės alėjoj, "Pas Paolą". Vos įėjus į vidų, mus pasitiko šilti padavėjai ir rami muzika. Pirmiausia tai aš apsidairiau tėvo, bet niekur jo nesimatė, tad mes su seneliu susiradome laisvą stalelį pačiame kavinės gale, kad galėtumėm ramiai pasikalbėti.
-Kada mes tarėmės susitikti?- paklausiau Alfos pasižiūrėjus į laikrodį.
-Dvyliktą atrodo..
-Jis jau vėluoja daugiau nei pusvalandį!- piktinausi aš.
-Toks jau jis yra...
-Labas,- nutraukė Alfą jis. Mano tėvas.
O, pasirodei,- pasakiau aš kol jis sėdosi prieš mus ir pasikvietęs padavėją užsisakė kavos.
-Mes čia ne maloniai pasikalbėti susirinkome!- susinervinau pamačius, kad jis tempia gumą.
-Ak taip.. Tiesa,- pasižiūrėjo jis į mane,- kodėl pabėgai?! Tu bent supranti, kaip pavojinga?!- pradėjo šaukt ant manęs, keli arčiau sėdėję žmonės atsisuko.
-O tu bent jau supranti kaip pavojinga vartoti narkotikus?!- jau įsikišo ir senelis. Jis pasimetė.
-Narkotikus?- sumikčiojo,- ką.. iš kur?
-Žiūrėk!- ištiesiau jam ranką,- čia tavo draugai padarė! Vagie tu!- jau nesivaldžiau, įniršis ir pyktis buvo mane užvaldęs ir nepaisiau, kad kalbu su tėvu.
-Vagie?- nustebo Alfa.
-Seneli, šitai sužinojau tik vakar.. O tu,- atsisukus pasakiau tėvui,- tu sugadinai man gyvenimą!
-Nepamiršk su kuo kalbi!- atkirto jis man.
-Nepamiršk, kad esi giliai įklimpęs ne tik į narkotikus, alkoholį, bet ir į skolas jiems! Gal tau viską papasakoti?!
-Tu..tu jau nesupranti, ką kalbi!
-Suprantu! Seneli, tu šito dar nežinai, nes vakar vėlai grįžusi iš karto kritau į lovą, o jūs jau miegojot..- tada apie penkias minutes pasakojau viską ką sakė Jokūbas, netgi apie raštelį papasakojau. Tačiau tai, kad aš jam patinku praleidau. Jie abu sėdėjo be žado.
-Negalvojau, kad jie gali nueit taip toli..- susimąstęs kalbėjo tėvas.
-Negalvojau, kad TU gali nueit taip toli.. Juk ne taip tave auklėjom, sūnau..- prakalbo Alfa.
-Aš jau seniai sprendžiu kaip man gyventi ir jūs turit mane priimti tokį koks aš esu, arba iš viso pamiršti, kad turit sūnų!- atkirto seneliui jis, o tada atsisukęs į mane pasakė,- tu būtinai turi nueiti į susitikimą su Jokūbu!
-Ką?! nenusišnekėk, aš jo nekenčiu!
-Tai gyvybės ar mirties klausimas!
-Jei jau tau taip svarbu, tai pats ir eik!
-Aš negaliu ten rodytis, juk jie manęs ieško.
-O tai manim rizikuot gali..
-Aš bent jau žinau ką reiktų daryt, jei jus kas pagrobtų pavyzdžiui!
-Aš niekur neisiu!
-Prašau! Paskutinį kartą.. Dėl manęs..
-Dėl tavęs?! Nejuokauk.
-Ievute, o gal nueik?- įsiterpė Alfa.
-Seneli, dar ir tu?!
-Ne, bet juk nieko neprarasi..
-Gerai, nueisiu tam, kad jūs atsikabintumėt!
-Tai gal jau eik?- pasiūlė man tėvas,- jau beveik pusė trijų.. Mes turim su Alfredu apie daug ką pasikalbėti.
-Mhm.
Aš atsistojau ir pasiėmusi skėtį išėjau į stotelę. Ačiū dievui, kad tik truputį lijo, nebesitrankė žaibai ir vėjas buvo nurimęs. Įsėdus į mikriuką teko važiuoti tik dešimt minučių tad vietoje buvau lygiai trečią valandą. Susiradau medį ir pradėjau laukti Jokūbo. Praėjus penkioms minutėms Jokūbo nebuvo. Dar po penkių jo niekur aplink nesimatė. Kai mano laikrodis rodė 15:14 jau ruošiausi skambinti tėvui, bet pamačiau tolumoje atbėgantį jį. Jis buvo visas šlapias ir uždusęs, bet vis dėlto man lyg akmuo nuo krūtinės nukrito, kai jį pamačiau.
Jam dar nespėjus pribėgti, aš išlindau iš savo slėptuvės ir ruošiausi eiti, bet jis sustabdė.
-Ieva! Atėjai!- gaudydamas kvapą nusišypsojo.
-Mhm, bet tik todėl, kad mane privertė,- atkirtau.
-Tai ką visai dėl manęs nesijaudinai?- nusišypsojo.
-Ne.
-Gaila.. Bet vistiek priverčiau ateiti.
-Nori pasakyt, kad tas laiškelis buvo netikras?!
Jis tylėjo. Tada lėtai linktelėjo.
-Tu...- trenkiau jam.
Jis tik nusijuokė.
-Nors ir apsimeti, kad nekenti manęs, turėtum pripažint, kad reiškiu daugiau tau.
-Negalvok apie save taip gerai!
-Atleisk. Atsiprašau už viską,- surimtėjęs pasakė.
-Tu dar tikiesi, kad aš tau atleisiu ir pamiršiu viską?
-Ne.. Gal.
-Viskas. Einu, nenoriu daugiau nieko apie tave girdėti!
Dar nespėjus man apsisukti, pajaučiau, kaip Jokūbas mane stipriai suspaudė.
-Paleisk mane!- surėkiau į jo šlapią veidą.
-Tik tada, kai man atleisi!
-Ką? Tu man šlykštus!
-Man nesvarbu!
Tada pajutau, kaip jis savo lūpomis prisispaudė prie manųjų. Įsimylėjusioms merginoms tai būtų įdeali akimirka, bet aš norėjau kuo greičiau atitrūkti nuo jo, o gal atvirkščiai? Per kelias sekundes spėjau suprasti, kad man jis patinka, bet aš per daug išdidi, kad jam atleisčiau, ir juo pasitikėčiau, tad greitai viską užrakinau į giliausią savo kampelį ir nusprendžiau pamiršti.
Kai jis atitraukė lūpas tyliai pasakė:
-Aš nenoriu tave prarasti.Aš.. aš tave myliu..
-Jau praradai,- šyptelėjau.
Tada apsisukau ir nuėjau, palikusi stovėti jį lietuje..
***
Visą naktį negalėjau užmigti suvokusi, kad nepajėgsiu pamiršti Jokūbą, ir nesupratau, kaip aš galėjau jam to nepasakyti ir jį atstumti.. Dabar jau nebežinau, kur galėčiau jį rasti..
-Ievute?- pasigirdo močiutės balsas už durų,- nemiegi?
-Ne močiut, užeik,- atsisėdau lovoje.
-Gal galėtum nubėgti į vaistinę?
-Taip žinoma,- nusišypsojau,- kokių vaistų reikia nupirkti?
-Valerijono ir citramono, aš pinigėlių tau duosiu. Šiaip ir pati galėčiau nueit, bet karštis toks didelis..
-Viskas gerai! Nueisiu gi.
-Dėkoju tau, saulele.- apkabino ji mane.
Tada išėjo iš kambario, aš apsirengiau, nusiprausiau ir susišukavau ir netrukus jau buvau virtuvėje. Truputį užkandau ir pasiėmusi pinigus išėjau į vaistinę. Karštis tikrai buvo nepakeliamas, bet gerai, kad vaistinė buvo visai netoli, ir po penkiolikos minučių jau buvau joje.
Vaistinėje buvau ne viena, nustebau, bet joje buvo ir Jokūbas! Jis manęs nepamatė, kaip ir vaistininkė, nes jie abu įnirtingai ginčijosi.
-Prašau! Man jų labai reikia! Kaip jūs nesuprantate!
-Vaikeli, tokie stiprūs vaistai parduodami tik su receptu. Paprašyk, kad tas kuriam jų reikia duotų tau savo kompensuojamų vaistų knygelę ar receptą.
-Tų vaistų reikia man!
-Tau?
-Taip man!
-Atleisk, negaliu duoti, tegul tavo daktaras išrašo tada grįšk.
-Jo nėra!- trenkė jis per prekystalį ir atsisukęs sustingo.
-Ieva?- pasimetęs pasakė.
-Panele, ko norėtumėt?- maloniai paklausė pardavėja.
-Valerijono ir citramono,- pasakiau ir atsisukusi į Jokūbą paklausiau,- ką tu čia veiki?
-Išeinu iš čia!- taręs dingo už durų.
Aš greitai susimokėjau ir pasivijau jį.
-Jokūbai, atleisk už vakar..-pradėjau.
-Nereikia, aš suprantu tave. Viskas.
-Palauk! Aš noriu.. noriu būti su tavim!
-Neįmanoma,- nusišypsojo,- neįmanoma.
-Ką?! Juk vakar pats leidai suprasti..
-Viskas pasikeitė.
-Kas galėjo pasikeist?! Ar tai dėl tų vaistų?! Kam tau jie?!- sušukau. Mes jau buvome toje pačioje vietoje kur ir vakar. Jis prisėdo ant kelmo.
-Taip dėl jų! Aš sergu, supranti?!
-Sergi...? Kuo?
-Nesvarbu, svarbu, kad man nedaug liko, jei tučtuojau nesigydysiu.
-Ką...? - man pradėjo linksti keliai.
-Tą, kad aš rytoj už tuos pinigus kuriuos gavau, skrendu į Londoną gydytis, ir nežinau ar grįšiu, ir kada grįšiu...
-Nori pasakyt, kad tu gali mirti?- aš jau suklupau.
-Taip. Ir dar tai, kad aš išvažiuoju ir vargu ar mes kada susitiksime..
-Ne.. Nesielk su manimi šitaip!
-Aš nenoriu šitaip elgtis, bet.. Gal tiesiog tai skambės juokingai, bet gal praleidžiam šią dieną karu?
-Ne. Nežinau. Man bus per daug sunku,- akyse kaupėsi ašaros,- negalvoti apie tai..
-Prašau.. Man reikia tavęs,- nuleido susigėdęs galvą.
'Bala nematė' pagalvojau ir nuėjusi prie jo apsikabinau.
-Aš žinau, kad tu grįši,- sušnabždėjau. Visą likusią dieną praleidome ten pat, kalbėjom ir netgi juokėmės, jau net buvau pamiršusi, kad galiu jį matyti paskutinį kartą.. Kai saulė pradėjo leistis, aš prakalbau apie tai:
-Jokūbai, prižadėk, kad man rašysi.
-Neprižadu,- po kurio laiko šaltai atsakė.
-Ką? Kodėl?
-Atleisk, bet nenoriu, kad turėtum vilčių, nenoriu, kad manęs lauktum, ir po to nesulauktum..
-Bet..- norėjau pertraukti jį
-Tiesiog prisimink, kad aš tavęs nepamiršiu, ir jei aš nepasirodysiu po.. maždaug pusės metų, norėčiau, kad pamirštum kas vyko, jei dar nebūsi pamiršusi. Gerai?
-M h m,- nebegalėjau kalbėti, nes gerklėje buvo gumulas. Mes atsistojom ir apsikabinom. Jis pabučiavo man į kaktą.
-Viso, saule mano,- atsisveikino.
-I... k.. i..- išstenėjau ir jis išėjo. Dar sekiau jį akimis..
Netrukus jau buvau pas Kotryna ir viską papasakojus grįžau namo.
Teko ir seneliams papasakoti kas buvo, ir kur buvau visą dieną.. Jie stengėsi mane paguosti, bet kol kas veltui.
___________
Mieli skaitytojai, atleiskit, kad ilgai nerašiau. Tikiuosi jūs nenusilvilsite, kad pasirodė istorijoje meilė, bet nuotykių dar prižadu - bus. Tad, laukiu komentarų, patarimų ir visko visko.