Visų pirma, tai atsiprašau, kad taip ilgai nerašiau. Ilgai apmąstinėjau kaip man pabaigti šią istoriją, pabaigti ją taip, kad reiktų pratęsimo, ar, jau visam pabaigti. Ilgai rašiau įrašą, tryniau, braukiau kol galų sukurpiau kažką, kas man patiko.
Taigi. Malonaus skaitymo.
xoxo
Pradžios pabaiga
Laikas bėgo, o aš stovėjau vietoje. Buvau sustingusi ir gyvenau praeitimi, po laiško iš senelės. Laiško, kuriame buvo parašyta, kad Jokūbas gyvas ir važiavo pas mane... Bet kur jis dabar? Gal nerado manęs? Gal persigalvojo? Gal buvo atėjęs kai buvau mokykloje? O gal sutiko tėtį, ir jis jį aprėkęs išvijo? Tie klausimai sukosi ir sukosi mano galvoje. Pasigirdo skambutis į duris, aš tekinom, vos nenugriūdama, nubėgau atidaryti duris :'Čia jis!' mintyse kaskart šūkavau, bet atidariusi jas, pamačiau Šarūną, kaip vakar, užvakar ir visą mėnesį.
-Labas,- pasisveikino.
-Labas...-atsakiau nusivylusiai,- nematei jo?
-Ne.. Ieva, klausyk, jau mėnesį tu niekur neišeini tik į mokyklą.. Gal einam į parką? Pasižiūrėk koks geras oras..
-Aš atsidarysiu langą, bet iš namų niekur neisiu, o jeigu, kaip tik jis ateis? Gal jau buvo, bet manęs nerado! Ne! niekur neisiu! - šnekėjau keistai žiūrėdama į vieną tašką.
-O jeigu jis.. neateis? Ir net nebuvo atėjęs?- atsargiai prakalbo Šarūnas.
-Ką tu čia šneki?! Ateis! Žinau, kad ateis! - jaučiau gerklėje gumulą.
-Ieva, tu labai pasikeitei.. Ar tu gerai jautiesi?
-Nustok!- suklykiau,- nematai, kad man viskas gerai?!
-Ne, ateik čia,- apsikabino mane Šarūnas,- aš tavo draugas, ir matau, kad tu per tą Jokūbą tampi... kitokia.. Ir aš to neleisiu. Paklausyk, aš pasistengsiu dėl tavęs, jei tau nuo to bus geriau, pabandyti pats jo paieškoti, praklausinėti pažįstamus... Gerai?
-Pažadi?-kiek atsigavusi pažvelgiau į jį.
-Pažadu. O dabar,- paėmė mane į rankas,- eime į lauką, pakvėpuosi grynu oru.
-Ką?! Ne! Aš niekur nenoriu eit!
-Tai tavo labui.
-Pažiūrėk kaip aš atrodau!
-Labai gražiai.
-Paleisk, arba aš pradėsiu klykti!-sušnypščiau.
-Aš tave paleisiu tik su ta sąlyga, kad tu nemėgsi nuo manęs, bent pusvalandį pabūsi su manim parke. Jei ne, man nesvarbu bus, net jeigu ir kandžiotis pradėsi,-nusijuokė.
-Ah... - atsidusau,- na gerai.
-Prižadėk.
-Pažadu.
Tada jis mane pastatė ant žemės, aš įsikabinau jam į parankę, kaip jau buvau įpratus per žiemą, ir mes pasukome į parką, bet aš visą laiką žvalgiausi atgal.
-Aš žinau, kad tu žiūrinėji atgal.
-Aš kitaip negaliu...
-Ieva, tu esi nesava, ir man dėl tavęs neramu.
-Man viskas gerai!-jau pradėjau pykti.
Tada mes sustojome, aš atsistojau priešais Šarūną, nes dar matėsi mūsų namų durys.
Mačiau, kad Šarūnas nori man kažką pasakyti, bet aš buvau susikoncentravusi tik į namus.
-Ieva, aš tau noriu kai ką prisipažinti...
-Ką?
-Per šį laiką, kai mes bendraujam, labai suartėjom, ir aš labai vertinu tavo draugystę.
-Aha. Aš irgi.
-Bet, tai dar ne viskas.. Manau, na, kad...
-TAI JIS!- suklykiau ir pasileidau bėgti link namų, prie durų tikrai stovėjo Jokūbas!
-Ieva! Palauk! Atsargiai!- girdėjau Šarūną bėgantį paskui, bet nekreipiau dėmesio.
Nepagalvojusi išbėgau į gatvę, zujančią nuo mašinų. Netrukus pajutau skausmą, milžinišką skausmą visame kūne. Gulėjau, negalėjau nieko pajudinti, net akių atmerkti ar sudejuoti iš skausmo, supratau, kad mane partrenkė mašina. Netrukus išgirdau šurmulį, pribėgusį Šarūną, girdėjau, kad jis kažką sako, bet nesupratau ką.
pajaučiau, kad jis spaudžia mano ranką, bet savosios suspaust, ir parodyt, kad aš čia - negalėjau.
Aš tiesiog gulėjau ir laukiau. Girdėdama šurmulį, po visos amžinybės išgirdau sirenas, pajaučiau, kad kažkas yra daroma su mano kūnu, girdėjau daktarų balsus ir susijaudinusį Šarūną...
Po to buvo tik spengianti tyla.
__________
Įrašas trumpas, bet tikiuosi, kad jums patiko. Lauksiu komentarų.
Beto, lauksiu jūsų nuomonių, ar norite kokio nors pratęsimo ar ne.
Dėkui :)