Lyg sapne..
Tarp žmonių stovėjo jis. Tėtis. Žmogus, kuris mane paliko ir kuris dabar stengiasi sugrįžti, lyg nieko nebūtų buvę. Mes prie jo priėjome ir pamačiau, kad jis buvo toks, kokį jį matydavau iki tol, kol neatsitiko nelaimė pasmerkusi mūsų šeimos meilę ir santarvę. Jis buvo susitvarkęs plaukus, apsiskutęs, gražiai apsirengęs ir rankose laikė gėles. Rožes. Mano mėgstamiausias. Kai jis pamatė, kad aš jį apžiūrinėju sutrikęs ištiesė man gėles ir pradėjo kalbėti.
-Ieva, aš žinau, kad tave labai įskaudinau, kai išėjau. Žinau, kad manęs nebuvo sunkiausiomis tavo gyvenimo dienomis. Žinau tavo charakterį ir manau, kad dabar tu man neatleisi, nes tau reikia laiko, tačiau aš vistiek noriu pabandyti.. Aš tavęs meldžiu atleidimo, aš labai gailiuosi, kad buvau toks silpnas ir nepajėgiau visko ištverti ir pasidaviau progai pasitaikius.. Meldžiu, atleisk..-atsiduso baigęs kalbą jis. Jis buvo beveik teisus pasakęs, kad aš jam neatleisiu, tačiau nebuvau tuo tikra, norėjau, kad viskas būt kaip anksčiau.. Aš priėjau prie jo ir apsikabinau. Netrukus pravirkau ant jo peties.
-Prižadėk, kad daugiau niekada nepaliksi manęs,-pasakiau kiek aprimusi.
-Pažadu,-prisižadėjo jis.
-Pagaliau viskas kaip anksčiau,-nusišypsojo Alfa,-gal jau važiuojame pas senelę? Tikriausiai baigia išprotėti nuo nežinios..
-Taip, žinoma,-pasakiau aš ir mes išėjome į gatvę ir pasigavome taksi. Važiavome tylėdami , kiekvienas paskendęs savo mintyse. Manosios sukosi apie Jokūbą.. Ar aš jį dar pamatysiu? Tačiau nesitikėjau ir nusprendžiau, jog pamiršiu, kad jį pažinojau.
Kai mes sustojome ir išlipome, pasukome link namų, prisiminiau, kad Turkijoje, buvau sutikusi merginą, kurios vardo nepamenu, tik pamenu, kad ji sakė, jog gyvena tame pačiame name.. Reikės kai būsiu laisva susirasti ją, nes ji atrodė miela ir draugiška.. Vos tik mes su tėčiu ir seneliu priėjome prie buto durų, jos prasivėrė ir net nespėjus susivokti aš jau buvau močiutės glėbyje. Ji buvo visa apsiverkus ir toliau verkė, tačiau jau džiaugsmo ašaromis..
Mes visi susėdome svetainėje ir pradėjome kalbėtis. Man rūpėjo paklausti tėčio kad ta naujoji jo draugė ir vos tik nutilo senelė aš paklausiau:
-Tėti?
-Taip?
-Man senelis minėjo, kad turi naują draugę.. Kas ji?
-Na, jos vardas Ineta.. Taip pat ji turi tavo metų metų dukrą Gabrielę..
Vos jis ištarė šį vardą, mane nukratė šiurpas. Koks atsitiktinumas, kad turėsiu netikrą seserį vardu Gabrielė, kai mano didžiausios priešės vardas - Gabrielė.
-O jūs jau senai pažįstami?-paklausiau.
-Nelabai, visai nesenai susipažinome.. Tiesa Ieva, kodėl Jokūbas išėjo toks liūdnas ir be jūsų? Norėjau jį pavyti, juk tiek daug dėl tavęs padarė, tačiau nesivijau, nes pabijojau, kad jus pražiopsosiu..
-Tėti, nesvarbu kodėl. Aš noriu jį pamiršti, tad nekalbame apie jį. Gerai?
-Gerai, bet..
-Jokių bet, tėti, aš prašau..
-Na gerai jau gerai.-atsiduso jis.
-Tėti.. O tai kur tu dabar gyveni?
-Pas jas.. O tu su manimi važiuosi?
-Tai tikriausiai..
-O tai puiku!-apsidžiaugė jis,-beto, sakė senelė, kad rytoj šokiai mokykloje, ką rengtis turi?
-Taigi ten nereikia pasipuošti, galima ir su džinsais eiti..
-Su džinsais?!-nustebo visi.
-Tai gal bent jau kokią lengvą suknelę nuperkam?-pasiūlė tėtis.
-Gerai, bet aš nesiruošiu ten būti ilgai.. Tik pasiimsiu pažymių knygelę ir grįšiu namo.
-Nu jau.. Kodėl?
-Nes neturiu mokykloje nei draugų, nei noro ten būti..
-Neturi draugų?!-nustebo tėtis,-juk anksčiau kas dieną eidavai su klasiokėm pabūti..
-Viskas buvo prieš viską, kai atsitiko visos nelaimės visi draugai nusisuko. Na, bet nesvarbu, man gerai ir taip.
-Kaip tai nesvarbu?! Dar ir kaip svarbu!-užsivedė tėtis.
-Tėti!-pakėlusi balso toną pasakiau.
-Aš tik noriu tau padėti..
-Ačiū, bet galiu susitvarkyti ir pati.
-Bet jei kas tai..
-Taip taip, žinau.
-Gal jau važiuojam?-paklausė po kelių minučių tylos.
-Gerai..
Mes pakilome, atsisveikinome su seneliais ir išvažiavome. Užsukome į akropolį ir nupirkome man suknutę, kuri man labai patiko. Netrukus jau sėdėjome mašinoje ir važiavome link Inetos ir Gabrielės namų. Aš jaučiausi labai keistai, tikriausiai jaudinausi.. Kai mes sustojome prie buto, viename lange man pasirodė, kad mačiau Gabrielę, bet pagalvojau, kad tai būtų per didelis atsitiktinumas, beto ji Turkijoje..
Mes pakilome į ketvirtą aukštą ir prie durų sustojome.
-Tik būk jai maloni.. Gerai?
-Gerai.
Jis paspaudė skambučio mygtuką ir durys prasivėrė. Išvydau blondinę moterį, visai simpatiška atrodė.
-O, Ramūnai! Kokie jūs panašūs!-pasakė pažiūrėjusi į mus abu,- džiaugiuos, kad Ieva grįžo sveika.. Užeikit!-pripažinsiu man jinai pradėjo patikti..
-Mes nuėjome į vidų ir Ineta pakvietė savo dukrą. Aš tuo tarpu nusimoviau batus ir apžiūrinėjau butą. Jis buvo labai gražus.. Tačiau kai pamačiau, kad prieš mane stovėjo ji.. Gabrielė. Man atvipo lūpa.
-Tu?!-sušukau.
-Aš?-apsimetė gerute Gabrielė. Visi sužiuro į mane.
-Tėti! Tai ji dėl visko kalta! Ji ir jos pusseserė Dakota su močiute! Eime iš čia!
-Dakota? Juk ji jau senai grįžus į Ameriką..-įsiterpė Ineta.
-Ji čia, Lietuvoj! Gyvena pas tos močiutę!-šaukiau, tačiau mačiau, kad niekas manimi netiki. O svarbiausia, tai mačiau pikdžiugiškas Gabrielės akis..
Aš nieko nelaukusi griebiau savo batus ir išbėgau pro duris, tačiau apsigręžiau ir grįžusi pridūriau.
-O tu prižadėjai, kad manęs nepaliksi!-išrėžiau tėčiui ir išbėgau..