Koks tas mano pasaulis yra nuostabus...
Kai aš išbėgau į kelią apsidairiau. Vieta man buvo nepažįstama, tačiau prisiminiau iš kurios pusės mes atvažiavome... Pasileidau bėgti gatve ir dairiausi ko nors pažįstamo, tačiau nieko nemačiau. Pastebėjau, kad pradėjo temti, o aš buvau nežinomoje vietoje.. Aš toliau pasileidau bėgti ir netrukus atsidūriau nieko gerą nežadančiame rajone. Buvo gal penki barai ir beveik vienas prieš kitą. Kiekviename bare skambėjo tranki muzika, bet ją prarėkė girtų žmonių balsai. Kai žiūrėjau ar saugu eiti pamačiau, kad iš vieno baro apsauginis išmetė girtuoklį, o paskui jį dar išėjo ir dar keturi gerokai pagėrę vyrukai. Tiek keiksmažodžių per vieną dieną dar neesu girdėjusi, o pusės iš jų išgirstų net nežinojau..
Mano nelaimei, visi pasuko į tą pusę kur buvau aš, o aš stovėjau šešėlyje, prie sienos ir neturėjau kur pasislėpti. Labai tikėjausi, kad manęs nepamatys ir tik dar labiau susigūžiau... Kai jie buvo kokių penkių metrų atstumu nuo manęs, aš jau užuodžiau jų kvapą ir stengiausi nekvėpuoti.. Kai jie buvo visai netoli manęs, vienas pradėjo eiti pasiramsčiuodamas į sienas ir aš nežinojau, ką daryti. Nenorėjau bėgti, nes nežinojau kur, ir tuo labiau nenorėjau pakliūti kur dar blogiau, nors dar nenutuokiau kas manęs laukia čia. Tas, kuris ėjo palei sieną, jau galvojau, kad manęs nekliudys, nes buvo jau beveik mane praėjęs, tačiau užkliudė mano ranką ir iš karto sugriebęs už riešo, ištempė mane į šviesą.
-Paleisk mane!-pradėjau šaukti ir jis paleido. Mačiau, kad vos pastovi ant kojų. Netrukus prisistatė ir kiti, ir kažką pradėjo šnibždėti.
-Ko čia jaunutei mergaitei reikia?-paklausė manęs tas, kuris mane ir pamatė.
-Aš.. aš.. aš pasiklydau..-numykiau.
-Ai tai pasiklydai..-nusišypsojo jis,-nieko, žinau ko jaunoms panelėms čia reikia..-pasakė jis ir pradėjo svirduliuoti link manęs.
Ir vėl tas pats. Man jau buvo nusibodę, kad kiekvieną dieną manęs laukia nelaimės ir kiekvieną dieną mane nori išprievartauti. Tačiau, per tas kelias diena buvau išmokusi kelis dalykus kuriuos panaudosiu dabar.. Kai jis bus pakankamai arti, įsivaizduosiu, kad jo veidas yra langas, kurį man reikia sudaužyti, kad pabėgčiau, o tada iš visų jėgų trenksiu, kad jis sudužtų... Man patiko mano planas, tad laukiau, kol jis prieis, tačiau jį sustabdė vienas iš jo draugų..
-Ė, o tau ji nieko neprimena?
-O ką ji man turėtų priminti?
-Nu čia ne Ramūno dukra kuri buvo dingusi?
-Pala pala..-nužvelgė mane,-nu tiksliai! Ta pati!
-Tai gal nieko nedarom?
-Ir kodėl gi?
-Nes po to Ramas gali nebepirkti iš mūsų miltelių!
-Tiesą sakai, seni..
-O tu, džiaukis, kad išsisukai,-priėjęs prie manęs pasakė.
Aš stovėjau apšalus. Negalėjau patikėti tuo, ką katik išgirdau.. Nejaugi tėtis vartoja narkotikus ir tik meluoja mums visiems?! Aš turėjau viską išsiaiškinti..
-Palaukit!-sustabdžiau vyrus,-galit atsakyt į vieną klausimą?
-Kokį?-sugargaliavo vienas iš jų.
-Mano tėtis, Ramūnas, vartoja narkotikus?-paklausiau.
Gatvele nuskambėjo skardus juokas.
-O tai ką jis tau nesakė?-pasityčiojo vienas iš jų.
-Ne..-sumikčiojau.
-Nu va, gaila.. O gal nori ir tu pamėginti?
-Aš?! Ne!
-Nagi, tik vieną kartelį.. Nebūsi tokia įsitempusi!
-Nenoriu ir jūs manęs nepriversite!
-Nejaugi?
Tada jie visi mane apspito ir aš supratau, kad jie nebuvo girti, jie buvo apkvaišę.. Netrukus vienas išsitraukė švirkštą, kuriame buvo tamsiai žalia medžiaga ir ėjo link manęs. Aš traukiausi atgal ir pajaučiau kai mane suėmė tvirtos rankos ir nebepajėgiau ištrūkti. Švirkštas buvo prie pat mano odos, netrukus pajutau skausmą rankoje ir kažkokį paralyžių. Negalėjau pajudinti rankų, kojų.. Jaučiau, kad krentu ir girdėjau garsų juoką. Jie paliko čia mane gulėti.. Aš nesupratau kas man darosi, nesusivokiau erdvėje.. Tada lyg ir užmigau, kaip benamis šuo, ant gatvės...
Atsipeikėjau nuo garsių balsų ir kai atsimerkiau pamačiau paauglių grupelę, kurie man atrodė matyti.. Taip! Jie iš mano mokyklos! Gertrūda, jos klasiokai ir.. Aivaras! Galvojau, kad man jie padės. Pabandžiau pakelti galvą, tačiau rodės, kad ji tuoj nukris nuo mano pečių, bet šiaip taip atsisėdau.
-Gal.. Gal galite padėti?-išstenėjau.
-Ką?! O dieve! Mes narkomanams nepadedam! -pasibjaurėjo Gertrūda. Esu girdėjusi mokykloje, kad ji šiurkšti ir tą pajutau pati.
Aš gailestingai pažvelgiau į Aivarą, juk mes buvome lyg ir.. draugai? Tačiau jis tik pažvelgė į mane pasibjaurėjusiu žvilgsniu ir nuėjo. Netrukus tą padarė ir visi kiti.
-Palaukit! Aš prašau...-dar bandžiau šaukti, tačiau jie apsimetė, kad manęs negirdi.. Aš atsirėmiau į sieną ir sėdėjau, užsimerkiau.
-Ieva?-išgirdau šauksmą,-Ieva, čia tu?!
Atsimerkiau. Prie manęs buvo keistos išvaizdos mergina iš Turkijos!
-Ar neprisimeni manęs? Juk čia aš.. Kotryna! Buvome susitikusios Turkijoje.
-Kotryna? Ačiū dievui tu ėjai pro šalį..-atsidusau.
-Bet kodėl tu čia guli?-nustebo ji. Aš jai viską papasakojau kas buvo nuo tada, kai ji nuėjo. Kai baigiau, ji buvo šoke. Aš ir pati buvau.
-Tai tau.. suleido narkotikų?!
-Taip..
-Ir tavo tėtis juos vartoja?!
-Taip..
-O dieve! Ieva.. Man taip liūdna..-nuoširdžiai pasakė..
-Man irgi.. Bent jau gerai, kad nuo vieno karto netampi priklausomu.. Beje, ačiū..
-Dieve, nėr už ką!
-O ką tu čia veiki?
-Einu į knygyną, o pro čia trumpinu kelią.. Gal nori eiti kartu?
-Gerai.. Vistiek nežinau kelio..
-Na, eime..-ji padėjo man atsistoti ir mes nuėjo. Ji manęs turėjo vis palaukti, nes man šiek tiek svaigo galva. Ji atrodė tikrai nuoširdi ir besistengianti padėti..
Ji man papasakojo šiek tiek apie save, ir sužinojau, kad ji mokosi namuose, ir prisiminiau, kad šiandien tas nelemtas šokių vakaras..
-Jeigu nori, galiu padaryti tau šukuoseną ir gali pasiskolinti kokią suknelę..-pasiūlė Kotryna.
-Dėkui, bet nežinau, ar ten eisiu..
-Eik! Suprantu, kad tau dabar tikrai sunku, bet prasiblaškytum..
-Na gerai...
-Valio!-apkabino ji mane. Pasijaučiau labai jaukiai ir supratau, kad draugo apkabinimo man labai trūko..
Po kelių minučių mes priėjome prie knygyno ir užėjome į vidų...