Laisvė...
Vos pabudusi pašokau iš lovos ir nubėgau į Jokūbo kambarį. Net nepagalvojusi, kad reikia pasibelsti, atidariusi duris įbėgau, tačiau iš karto sustojau. Pamačiau, kad jis ne vienas, jis sėdėjo lovoje ir glamonėjosi su Gabriele.
-Jo.. Jo.. Jokūbai?-sumikčiojau ištikta šoko.
Jis sumišęs pasižiūrėjo į mane, tačiau nieko nepasakė. Aš išbėgau. Kaip buvo skaudu jį matyti su kita! Juk jis buvo man lyg geriausias draugas.. O ta, ta išdavikė pasinaudojo juo, kad sunervintų mane! Kaip jis nesupranta, kad ji su juo žaidžia?!
Aš buvau jau savo kambaryje ir laukiau kol ateis senelis. Po kokio pusvalandžio jis pasirodė ir pakvietė, kad eičiau kartu su juo.
-Labas rytas, na ar buvai pas Jokūbą?-paklausė jis linksmai.
-Taip, tačiau aš jam sutrukdžiau ir nespėjau nieko pasakyti.
-Kaip tai sutrukdei?-jisai nesuprato.
-Na paprastai.. Kai aš įsiveržiau į kambarį norėdama pasakyti gerą žinią, kad išvažiuojame pamačiau, kad jis su ta Gabriele.. Na supranti..-nutęsiau ir pamačiau iš jo veido išraiškos, kad jis nuliūdo ir nusivylė.
-Bet, juk vistiek reikia jam pasakyti..
-Žinau, bet manau, kad jei tą padarytum tu, būtų geriau..
-Žinoma..-iš karto atsakė jis ir nuėjome link Jokūbo kambario.
-Aš palauksiu čia..
-Gerai,-atsiduso jis ir nuėjo pas Jokūbą. Aš nerimaudama trypčiojau už durų ir laukiau jų išeinančių. Kai išgirdau žingsnius artėjančius prie durų, prisiverčiau nusiraminti. Iš kambario išėjo tik Alfa.
-O tai kur Jokūbas?-paklausiau jo.
-Tuoj ateina, jis sakė, kad labai gailisi, jog pasidavė Gabrielei ir, kad tu juos pamatei..
-Nieko čia nepadarysi..
-Nesipykit, gerai?
-Nežinau..
-Bent jau iki tol, kol grįšim namo.. Gerai?
-Aha..
-Beje juk po kelių dienų mokyklos šokiai, žinau, kad tikriausiai tau dabar ne tas galvoj, bet man įdomu ar tu eisi?
-O tai jie neturėjo būti penktadienį?
-Ne, juos perkėlė į kitą penktadienį, nes kažkas ten buvo sugedę.. Dar manęs prašė keli mokiniai pagalbos, tačiau dėje, niekuo negalėjau padėti..
-Aišku.
-Tai eisi?
-Tikriausiai, manau, kad reikėtų prasiblaškyti..
-Gerai, labai dėl to džiaugiuosi.
Mūsų pokalbį nutraukė pasirodęs Jokūbas. Jis nieko man nesakė, o ir aš nieko nesiruošiau jam sakyti.
Net nesiruošiau į jį pasižiūrėti..
Mes pajudėjome link durų, prie kurių laukė arabas.
-Goodbye,-atsisveikino jis.
-Goodbye,-atsisveikinau ir aš ir mes nuėjome į taksi, kuris jau laukė mūsų.
-Seneli, gal galėtum atsisėsti per vidurį?-pasakiau ir pajutau aštrų žvilgsnį nukreiptą į mane.
-Kaip nori..-atsakė jis ir mes įsėdom į taksi kuris pajudėjo link oro uosto. Laikas bėgo labai lėtai, visą kelią važiavome tylėdami. Jaučiau, kad Alfa norėjo vis ką nors pasakyti, tačiau tikriausiai nieko nesugalvodavo. Aš ir pati norėjau ką nors pasakyti, tačiau ir nieko padoraus nesugalvojau.. Kai mano akys užkliuvo už besileidžiančių lėktuvų, man labai palengvėjo, kadangi jau greitai sėdėsiu lėktuve ir galėsiu viską užmiršti. Sustojome prie įėjimo į oro uostą ir išlipusi pamačiau, kad Jokūbas jau lipo laiptais į vidų. Net nelaukė mūsų...
-Kur jis eina?-paklausė išlipęs Alfa.
-Tikriausiai į lėktuvą..
-O tai neatsisveikino net?-nustebo senelis.
-Hm.. Na lyg ne. Ai, bet kam čia reikia. Jeigu jis taip nori - tegul..
-Nejaugi tu nenorėjai su juo atsisveikint, bent jau kai tiek visko patyrėt?
-Nežinau, gal ir norėčiau, bet nenoriu prie jo lysti.. Juk tai jis ant manęs pyksta.
-O kodėl?
-Nes pasakiau jam, kad tarp mūsų nieko niekada nebus ir kad man jis nepatinka ir nepatiks..
-Bet ar tikrai? Ar neapgaudinėji savęs? Ar nebus po to jau per vėlu?-pradėjo klausinėti senelis.
-Prašau, baik! Aš geriau žinau..
-Aš tiesiog nenoriu, kad tu dar labiau kankintumeis.. Ir tai, kaip prisikentėjai..
-Patikėk, tikrai nesikankinsiu dėl Jokūbo. Vienintelis žmogus, kuris gali priversti mane kankintis, šiuo metu yra tėtis..
-Tai ką nusprendei dėl jo?
-Dar nežinau..
-Na, dar turi laiko pagalvoti..
-O jūs matėt tą jo naują draugę?
-Matėm, atrodo maloni ir prisižiūrinti.. Beto ji turi tavo metų dukterį..
-Aišku, na aš dar pagalvosiu..
Kol mes kalbėjomės priėjom bilietų pirkimo kasą ir nusipirkome bilietus į Lietuvą. Skrydis turėjo būti po valandos, tad mes buvome kaip tik. Kai patikrino pasus ir bilietus, mes nuėjome į lėktuvą. Susiradę dvi laisvas vietas prie lango atsisėdome. Pamažu rinkosi žmonės, tačiau aš dairiausi Jokūbo. Tik dėje nekur jo nemačiau.. Bet buvau tikra, kad jis buvo šitame lėktuve. Mes pakilome. Visą laiką žiūrėjau pro langą, o su seneliu beveik nesikalbėjom. Nebent persimesdavome keliais sakiniais kaip "kiek laiko skristi" ar "galėtumėm greičiau leistis" ir viskas. Mano džiaugsmui pamačiau pastatus vos tik išlindome iš už debesų.
Netrukus atpažinau prekybos centrą "Mega" ir žinojau, kad tuoj leisimės. Taip ir buvo, netrukus nusileidome ir dar laukėme kol gausime leidimą judėti. Vos atsivėrė durys visi pradėjo spaustis, tad mes nusprendėme, kad palauksime kol visi nebus tokie.. agresyvūs.
Kai stebėjau pro langą kas vyksta lauke, pastebėjau Jokūbą.
-O, seneli.. Pasižiūrėk, Jokūbas visą laiką skrido su mumis ir net neatsisveikino..- liūdnai pasižiūrėjau į senelį.
-Aš žinau ko tu nori.. Bėk!-pasakė jis ir mane praleido.
-Ačiū!-spėjau sušukti ir mane įtraukę žmonių minia. Aš broviausi kiek galėjau ir išvydusi lauką sudrebėjau, nors švietė saulė buvo šaltoka.. Nusileidau laiptais ir pradėjau vėl dairytis Jokūbo. Pamačiau jį netoli durų ir pasileidau bėgti. Kai atsidūriau už jo susikaupiau.
-Jokūbai!-sušukau.
Jis į mane atsisuko, atrodė sumišęs ir viltingai pasižiūrėjo į mano akis.
-A..-pradėjau sakyti ir sustojau,-Ačiū už viską..
-Nėr už ką..-nuliūdęs pasakė jis.
-Sudie,-atsisveikinau.
-Sudie!-mačiau kaip jis atsiduso, rodės, kad jaučiu jo skausmą.. Mačiau, kad jis tikėjosi ką nors kitą išgirsti iš manęs, bet nusivylė.
Tada aš apsisukau, nes kitaip būčiau apsiverkusi, o tuo tarpu jis nuėjo savais keliais.Iš tikrųjų norėjau jo paklausti ar dar susitiksime, tačiau apsigalvojau. Dabar gailėjausi, bet laiko nebeatsuksi...
Bet, kaip bus - taip bus. Galbūt dar susitiksime.
Aš grįžau prie lėktuvo ir pamačiau kaip laiptais leidosi senelis.
-Ar spėjai?
-Taip..
-Ar viskas gerai?-paklausė susirūpinęs. Tikriausiai jis pamatė mano susimąsčiusį ir liūdintį veidą.
-Taip taip, žinoma.-pasistengiau nusišypsoti, tačiau man nepavyko. Gerai, kad daugiau nieko man nesakė.
Mes perėjom visas papildomas patikras ir išėjome pro atvykimo vartus. Mano akys užkliuvo už vieno žmogaus. Bet tai buvo ne Jokūbas..
-Tėti?...