Tas saldus keršto troškimas...
Atplėšiau akis. Sapnavau kažkokį košmarą, kurį nutraukė beldimas į duris. Buvau su vestuvine suknele, tikriausiai buvau užsnūdus.. Beldimas nesiliovė, kažkas atkakliai norėjo su manim pasimatyti.. Nuėjau prie durų ir jas suirzusi atplėšiau. Prieš save išvydau Gabrielę.
-Ko tau čia reikia?!- pradėjau šaukti.
-Ievute, ką rimtai pasigėrei, kad nieko nebepameni,-šyptelėjo ji. - Atėjau tik palinkėti laimingo gyvenimo. Ir dar, visai gražus tas tavo draugas Jokūbas.. Ar ne?,-nusijuokė ji ir jau sukosi eiti, tačiau pridūrė,-gal man reiktų su juo padraugauti..?- ji jau apsisuko ir pradėjo eiti kolidoriumi, tačiau aš apimta pykčio čiupau ją už plaukų ir atitempusi į kambarį užtrenkiau duris. Tada mes pradėjome muštis, aš jai trankiau per veidą, o ji spardėsi, drąskėsi. Aš ant jos šaukiau, kad čia dar ne pabaiga, tačiau vis išgirsdavau jos juoką. Netrukus pro duris įvirto Jokūbas ir atplėšė Gabrielę.
-Paleisk mane!-šaukė ant jo ji.
-Jeigu prižadėsi, kad nelysi prie Ievos!
-Ji pirma pradėjo!
-Tu turėjai ją išprovokuoti, kad ji pradėtų!
Kol jie ten ginčijosi, aš pradėjau juoktis iš to kaip atrodė Gabrielė. Plaukai išsitaršę ir žandai raudoni nuo mano delno. Tikriausiai aš atrodžiau ne ką geriau, bet vistiek juokiausi.
-Ko čia žvengi, kauše?-paklausė jau išsilaisvinusi Gabrielė.
-Iš tavęs, labai gražiai atrodai,-pro juokus pasakiau.
-Įdomu ar ir dabar tau bus juokinga..-pasakė ji ir apsisukusi pradėjo bučiuoti Jokūbą.
Pripažinsiu , buvo skaudu matyti draugą su didžiausia prieše.. Tačiau išlikti rami.
Kai Jokūbas nustūmė nuo savęs Gabrielę, ji triumfuojančiu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane.
-Jeigu manei, kad pavydėsiu, klysti! - pasakiau,-man Jokūbas nepatinka! Ir niekada nepatiks!-pastebėjau nusivylusį Jokūbą ir pridūriau,-jis man tik draugas.
-Ievute, pripažink, tu iki ausų jį įsimylėjusi,-pasakė Gabrielė ir išėjo.
Mudu su Jokūbu likome dviese.
-Ieva, aš nenorėjau su ja bučiuotis.. Aš žinau, kad ji tavo priešė ir dar, kai tu man patinki...
-Jokūbai, tau nereikia man aiškintis, juk tarp mūsų nieko nėra ir nieko nebus. Tad tu gali daryti ką nori, gali net su ja ir draugauti, jei nori, nes ji sakė, kad visai norėtų.
-Aš niekada!
-Nu gerai gerai.
-Tai ką darom? Kaip pabėgsim vis dėl to?
-Aš nebėgsiu, viskas.
-Kaip tai nebėgsi?! Nejaugi tu tikrai kalbėjai rimtai?!
-Taip, kalbėjau visiškai rimtai! Palik mane vieną, gerai?!-aš buvau suirzusi.
-Kaip nori, jei ko reikės - žinai kur mus rasti. Gavom tikrai gerus kambarius nuo tavo.. vyro,-pastarąjį žodį jis ištarė su šleikštuliu. Tada apsisuko ir išėjo. Aš atsisėdau ant lovos ir viską prisiminiau kas buvo po to, kai atvyko senelis Alfa su Jokūbu manęs gelbėti..
Po to, kai suklupau ir pradėjau verkti, arabas pradėjo mane guosti ir norėjo uždaryt juos į savo kaleimą, tačiau aš neleidau.. Svečiai nesuprato, kas čia vyksta ir pradėjo aikčioti ir šnibždėtis. Aš pradėjau bėgti link jų ir puoliau seneliui į glėbį. Jis mane ramino, tačiau aš tik dar labiau verkiau. Netrukus priėjo ir arabas ir mačiau, kad Jokūbas norėjo ant jo šaukti ir galbūt pulti muštis, bet žinoma aš jį sustabdžiau.
-Ne, Jokūbai! Čia aš taip nusprendžiau! Niekas manęs nevertė to daryti!
-Ak, Ieva, jei nebūčiau tavęs paklausęs ir jei nebūčiau išvažiavęs, dabar taip nebūtų..
-Nesijaudink..
-Kaip nesijaudint, mano aukseli?-prabilo Alfa.
-Seneli.. Aš labai atsiprašau..
-Neatsiprašinėk.. Mes su močiute žinom, kad tu ne savo noru dingai.. Ir aš tau noriu kai ką papasakoti.
-Ką?-su baime ištariau.
-Grįžo tavo tėtis.
-Grįžo?! Blaivas?!
-Tai, Ievute, blaivas. Ir mes dėl to labai džiaugiamės.. Tačiau, jis grįžo ne vienas.. Atrodo, kad jo gyvenime atsirado nauja moteris ir jis stengiasi viską pradėti iš naujo..-su viltimi kalbėjo jis.
-Nauja moteris?! O tai kodėl jis kai aš likau nesiblaivė?! Kodėl?!-suisterikavau.
-Jis mums sakė, kad jam tiesiog gėda dėl visko.. Ir jis supras, jei tu nenorėsi su juo gyventi..
-Visų pirma, tai nemanau, kad aš dar grįšiu..
-Pabėgsim!-įsiterpė Jokūbas,-taip kaip visada pabėgam.
-Ne, Jokūbai, šįkart viskas kitaip..
-Ką tu kalbi? Aš tavęs nesuprantu..
-Jokūbai!
-Ieva, tu.. tu negrįši?-paklausė susijaudinęs senelis.
-Ne, seneli.. atleisk, bet...,-mane nutraukė arabas, kuriam jau tikriausiai nusibodo klausytis mūsų pokalbio. Jis paklausė ar jie pasiliks ir aš iš karto pasakiau, kad taip. Norėjau, kad jie bent kelias dienas su manimi pabūtų.. O senelė.. Tikriausiai baisiai jaudinasi.. O arabas seneliui ir Jokūbui davė po kambarį ir pakvietė atsisėsti prie stalo. Dar prisimenu tik tai, kad aš pradėjau gerti vieną po kitos taures šampano. Tikriausiai pasigėriau šiek tiek ir kažkas mane atvedė į kambarį...
O dabar sėdžiu ant lovos ir žiūriu į žvaigždėtą dangų. Girdėjau, kaip užsidarinėja ir atsidarinėja laukujės durys, muziką jau buvo nutilusi. Visi tikriausiai skirstėsi namo. Į kambarį užėjo senelis, mes kiek pasėdėjom ir jis palinkėjo man labos nakties. Jokūbo taip ir nepamačiau, gal jis pyko ant manęs..? Kai į duris vėl pasibeldė, tikėjau, kad tai jis, tačiau išvydau arabą. Galvojau, kad jis irgi atėjo tik atsisveikint, tačiau klydau. Prisiminiau, kad šiandien turėjo būti povestuvinė naktis..
-No, please!
-Why? When you said that you want to marry me, you knowed, that we will have sex..
-Please! Not again.. I'm beg you!-mano akyse jau susikaupė ašaros.
-Wait wait.. What?! Repeat!-mačiau, kaip jisai susinervino.
-Not again?
-Yes.. So you're not a virgin?
-No, Gabrielė and her grandmother..
-No no, don't tell anything! Tomorrow you can go home, and give me the ring..-aš atidaviau jam žiedą ir jis išskubėjo ir užtrenkė duris. Aš buvau pasimetusi ir nesupratau kas čia įvyko.. apsirengusi pižamą nubėgau į senelio kambarį. Jis dar nemiegojo..
-Seneli! Rytoj skrendam namo!
-Bet juk tu sakei, kad nebėgsim..
-Mums ir nereikės bėgti! Jis pasakė, kad galėsiu važiuoti namo!
-O jeigu čia kokie nors spąstai?
-Ne! Jis paėmė žiedą,-aš buvau tokia laiminga..
-Bet kodėl jis taip pasielgė?
-Na, jis atėjo pas mane į kambarį..-tada aš jam viską papasakojau.
-Kaip gerai! Jokūbas jau tikriausiai miega, bet vistiek nueik pasižiūrėti, gal nemiegos, tai praneštum jam gerą žinią, mat kai skridom jis kūrė visokius planus, kaip tave išlaisvinti, jei būtum pas arabą.. O kai jis pamatė, kad tavęs trobelėje nėra, taip supyko ant savęs, kad bijojau, kad ko nepasidarytų sau..
-O kaip jis Jus surado?
-Na, mes su močiute ir tavo tėčiu sėdėjome prie telefono ir laukėme skambučio iš policijos, norėjome jau eiti ieškoti tavęs patys, kai į duris pasibeldė Jokūbas. Mes jį įleidom ir jis viską papasakojo. Tada iš karto susiruošėme į oro uostą. Vietoje manęs norėjo skristi tavo tėvas, tačiau aš jam pasakiau, kad aš tau viską papasakosiu, tam, kad tu galėtum viską apgalvoti ir jį priimti..
-Ačiū Tau labai, seneli,-aš jį apsikabinau,-labanakt, jau eisiu miegoti..
Aš išėjau. Pas Jokūbą nueisiu rytoj. Kambaryje kritau į lovą ir užmigau iš karto.
"Pagaliau būsiu laisva" sapnavau, kad kartoju...