Ten, kur miega lietus...
dabar esu aš. Likau viena, man nepažįstamoje šalyje. Jau gailėjausi, kad nevažiavau su Jokūbu, nors dar vis nenoriu į Lietuvą, vis dėl to pasiilgau senelių, pasiilgau trijų katinėlių.. Tačiau jų tikriausiai jau nebeišvysiu...
Aš sėdėjau prie mažo langelio ir žiūrėjau į tolį. Buvo dušna ir labai karšta, tik ir norėjosi gaivaus lietaus, kuris nuplautų dulkes nuo veido, rankų.. Būtų buvusi tikra palaima. Besėdėdama aš pajutau, kaip sugurgė pilvas. Galvojau, kad praeis, bet netrukus sugurgė dar, ir dar kartą.. Aš apžiūrėjau visas spinteles, tačiau jokio duonos kąsnio neradau. Nieko neradau, o pilvo skausmas buvo didelis, rodės tuoj nualpsiu. Man neliko nieko kita, kaip tik, patraukti link arabo. Eilinį sykį. Tačiau dabar, man nebuvo kur dėtis. Po kokių dešimties minučių jau stovėjau prie vartų ir laukiau kol juos atidarys. Vos tik pradėjo atsidarinėti automatiniai vartai, pro pagrindines duris išėjo arabas.
-Hey my sweetie!-sušuko jis man.
-Mhm. Hello. Look, i don't want to be here, but i don't have where to live and food. So i come here. And.. I want to marry you.
-Really?!-jis nudžiugo.
-Yes..
-It's so great! Ok, so i will call to the organisators and you can go eat.
Tada jis apsisuko ir grįžo į namus. Aš tai ppat įėjau ir nuėjau į virtuvę. Ten man davė pavalgyti ir kai buvau soti supratau, kad aš po kelių dienų išteku. Tai man netilpo galvoj ir to aš visiškai nenorėjau, bet neturėjau kito pasirinkimo.. Padėkojusi už maistą aš nuėjau į savo kambarį, kuriame teko pernakvoti.
Aš priguliau į lovą ir užsimerkiau, užsnūdau.
Mane pakėlė besitrankantys žaibais ir lietaus barbenimas į stiklą. Lietus! Aš laiminga išbėgau į lauką ir kaip maža mergaitė pradėjau šokinėti per balas ir džiaugtis vasarišku lietumi. Man nerūpėjo, kad aplink trankosi žaibai, man rūpėjo tik atsipalaiduoti. Parėjau visa šlapia ir nuėjau į kambarį. Įėjusi nustebau, stovėjo modelis, ant kurio buvo uždėta suknelė, o aplink darbavosi kelios moteriškės. Netoliese stovėjo arabas.
-Oh my dear, are you cold?
-No.
-Do you like this dress?
-I think so, it is beautifull..
-It's for you. That dress you'll wear tommorow..-pasakė jis ir nusišypsojo.
-Tommorow?-rytoj. Rytoj išteku..
-Yes, my dear. Now i have to go. Good night.
-Mhm.
Netrukus jis išėjo, o paskui jį ir moterys. Kambaryje likau tik aš ir suknelė. Ji išties buvo labai graži, norėčiau su tokia ištekėti kai būčiau pilnametė ir už mylimo vyro.. Bet.. Mano likimas netoks ir aš jau tai puikiai supratau..
Aš persirengiau sausą pižamą ir atsiguliau į lovą.
"Rytoj laukia sunki diena" atsidusau ir netrukus užmigau.
Atsibudau nuo beldimo į duris. Kai išlipau ir atidariau duris išvydau vakarykštes moteriškes, kurios įlėkė į kambarį ir vėl taisė suknelę. Netrukus viena parodė gestą kuris reiškė "dėkis", aš padariau kaip liepta, persirengiau suknelę ir atrodžiau nuostabiai. Ši suknelė man puikiai tiko.. Aš vis maiviausi ir maiviausi prieš veidrodį, visai pamiršdama, kad netrukus ištekėsiu. Netrukus atėjo kirpėja ir man sutvarkė plaukus, manikiūristė padarė prancūzišką makiažą ir padažė akis. Atrodžiau gražiai, bet norėjau ir jaustis laimingai. Kai visos išėjo aš likau vėl viena. Atsisėdau ant lovos ir žiūrėjau pro langą. Mačiau giedrą dangų, skraidančius paukščius.. Norėjau jaustis laisva ir nepriklausoma, norėjau užsidirbti, kad nereiktų tekėti. Tačiau viskas liko ateity, o aš dabartyje. O mano dabartis buvo vieniša, liūdna. Norėjosi grįžti praeitin, kai turėjau laimingą šeimą ir nepamirštamą vaikystę su pussesere ir pusbroliu. Normalių draugų aš neturėjau, tik juos.. Dabar jie gyvena Londone ir mane jau tikriausiai pamiršę, nes kelis metus neturiu jų kontaktų ir negaunu jų laiškų.. O kad turėčiau, būčiau jiems parašiusi, būčiau su jais bendravusi ir šią akimirką džiaugčiausi akimirkomis praleistomis su jais. Iš turimų prisiminimų ne ką ir turiu, beveik viskas pasimiršo, tačiau aš puikiai žinau, kad aš buvau laimingesnė nei bet kada, kai laksčiau basomis per rasotą žolę, dėl nieko nesirūpinau ir ištisas dienas juokiausi...
Mano mintis vėl nutraukė beldimas į duris, šį kartą už jų pasirodė kažkoks senstelėjęs vyras, kuris parodė sulenktą ranką. Laikas. Aš jam įsikibau į parankę ir mes nulipome laiptais į didelę svetainę, kuri per vieną naktį buvo virtusi mini bažnytėle su puotos stalais. Buvo susirinkę apie šimtas žmonių iš kuriu nei vienas nematytas. Tačiau geriau visus apžiūrėjus pamačiau keturis matytus veidus. Kai supratau kas tai, man nutirpo kojos ir aš pradėjau drebėti. Jaučiau, kad mane laiko tas senukas, bet vistiek atrodės, kad tuoj krisiu. Pamačiau ramiai besišnekučiuojančias Gabrielę, jos močiutę ir du vyrus kurie mane nuvežė į oro uostą. Kai jos mane pamatė aiktelėjo, matyt nes nustebo, kad gražiai atrodau, o po to abi šelmiškai nusišypsojo akimis žaibuodamos "mes nugalėjom", tai jautėsi iš tolo. Tie du vyrai į mane nekreipė dėmesio, jie buvo su kitais apsauginiais prie gėrimų stalo.
Netrukus visi susėdo ir prie "altoriaus" pasirodė arabas, jis buvo pasipuošęs baltu kostiumu ir laukė manęs. Mes pradėjom eiti link altoriaus, o aš akimis ieškojau Gebrielės su sene, jos sėdėjo netoli ir aš jom sumurmėjau:
-Jūs dar atsiimsite.
Kai jos perskaitė tai iš mano lūpų pradėjo kikenti ir aš nusisukau. Nors ėjau link pragaro, ėjau iškelta galva, kad neatrodyčiau palaužiama ir būčiau stipri prieš savo priešes. Aš joms tikrai atkeršysiu..
Vos tik atėjau prasidėjo cirkas, vestuvių ceremonija. Kunigas kalbėjo angliškai, tačiau akcentas buvo toks, kad nieko nesupratau. Supratau, tik kai jis kažko paklausė ir visi sužiuro į mane, tada dar spėjau pagalvoti "ar verta? negi nėra kitos išeities?" viena mano dalis rėkė, kad sakyk "Taip", o kita maldaute maldavo to nedaryti.. Tačiau pasakiau "Yes". Netrukus tą ištarė ir arabas ir visi pradėjo ploti. Aš išgirdau kažkokį šurmulį ir atsisukau. Pamačiau atlapotas duris ir du vyrus. Vienas senas kitas jaunas. Geriau įsižiūrėjus supratau, jog tai..
Senelis Alfa ir Jokūbas! Ką jie čia daro?
-Ieva!!! NE!!!-pradėjo šaukti jie abu.
-Jokūbai! Seneli!
-Ieva, viskas gerai, tau nereikia to daryti!-jie šaukė per salę.
Ir tada aš supratau. Jie atskrido manęs išgelbėti, Jokūbas net nepyko ant manęs, bet jis suprato, kad aš neskrisiu kai neturim pinigų ir jis išskrido, kad atskristų čia su seneliu ir mes grįžtumėm.. Bet.
-Jau per vėlu..-tyliai pasakiau ir paskendau ašarose...