Stebuklai vis dėl to egzistuoja..
Tą supratau vos tik pramerkiau akis. Nors buvau jau senokai atsigavusi niekaip negalėjau prisiruošti atsimerkti, nes bijojau, kad vėl išvysiu Jokūbą. Supratau, kad aš nemiriau, o tik buvau nualpusi, ranka tvinkčiojo, bet jaučiau, kad ji buvo užrišta. Tačiau netrukus, kai kažkas mane suėmė už rankos ir pajutau šilumą savo delnuose atplėšiau akis. Prieš mane buvo kažkokia senutė kuri susirūpinusi į mane žiūrėjo.
Ji pamačiusi, kad atsimerkiau kažką pradėjo kalbėti turkiškai ir nieko nesupratau. Aš atsistojau nuo žemės ir su baime pasižiūrėjau į lovą kurioje gulėjo Jokūbas. Jis gulėjo kaip gulėjęs, ir mano akyse vėl susikaupė ašaros. O taip norėjau, kad jis atsigautų. Suklupau ant kelių. Man vėl apsisuko galva, tačiau šį kartą sąmonės nenetekau. Prie manęs priėjo ta senutė ir uždėjo ranką ant peties ir kažką vėl pasakė turkiškai.
-I don't understand you,-pasakiau jai.
Tačiau kaip ir maniau, ji nemokėjo angliškai ir taip pat manęs nesuprato. Aš atsistojau ir išėjau į lauką, norėjau pabūti viena ir pakvėpuoti grynu oru.
Lauke pamačiau nemažą akmenį, tad nusprendžiau ant jo prisėsti. Atsisėdus apžiūrėjau savo ranką, skepeta su kuria ji buvo aprišta buvo šiek tiek kraujuota ir ją atsargiai atrišau. Pamačiau gilią žaizdą ir iškarto vėl užsirišau skepetą. Apžiūrinėjau praeivius ir galvojau, ką man dabar daryti, kur toliau traukti. Čia pasilikti negalėjau, nes mane vistiek kada nors surastų tas arabas, o į Lietuvą man buvo grįžti gėda. Mano mintis nutraukė triukšmas sklindantis iš namo, aš nuėjau pasižiūrėti ir mano akyse iškilo tikriausiai nuostabiausias vaizdas per visą gyvenimą. Pamačiau lovoje sėdinti Jokūbą, plačiai atmerktomis akimis ir senutę kuri pylė vandenį ir netyčia sudaužė puodelį. Aš puoliau prie Jokūbo ir jį apkabinau. Jis dar nebuvo normaliai atsigavęs, tačiau aš viso šito nepaisiau.
-Tu gyvas! Tu gyvas! Tu gyvas!,-šaukiau ir apsiverkiau iš laimės.
-Ieva..?-prabilo nustebęs ir nieko nesuprasdamas.
-Jokūbai! Tu gyvas!
-Ką? Aš buvau miręs?-paklausė jau atsigavęs.
-Nežinau! Aš galvojau, kad tu mirei, norėjau nužudyti tą arabą, tačiau neišdrįsau ir bandžiau nusižudyti pati, nes mane griaužė sąžinė, tačiau mane išgelbėjo ši senutė,-parodžiau į senutę kuri besišypsodama žiūrėjo į mus.
-Tu.. Tu tu norėjai ką padaryti?!-sušuko.
-Dabar jau nebesvarbu!
-Kaip tai nebesvarbu?!-jis supyko ant manęs.
-Jokūbai..
-Jei dar kartą tu bandysi dėl manęs nusižudyti ar ką kitą sau pasidaryti aš..aš..
-Ką tu?
Jis nieko neatsakė ir aš nieko nespėjau susivokti, kai supratau, kad jo lūpos prilipusios prie manųjų. Aš staigiai atsiplėšiau nuo jo ir trenkiau jam antausį.
-Jeigu dar kartą..-pradėjau šaukt dabar jau aš ant jo.
-Atleisk, nesusivaldžiau,-prakalbo jis.
-Man nesvarbu!-aš tikrai šiuo metu neesu nusiteikusi meilei, nežinau, ar kada būsiu jai nusiteikusi..
-Atleisk, tai daugiau niekada nepasikartos.
-Mhm,-piktai tariau,-geriau sugalvojam, ką dabar darom.
-Kaip tai ką darom, pasiėmam pinigus ir čiuožiam į Lietuvą!
-Važiuok vienas, aš niekur nevažiuosiu. Man gėda būtų pasižiūrėti į senelius.
-Nenusišnekėk tik! Duok man mano rankinę.
-Imk,-padaviau jam ir jis ją atsegė. Išsiėmė piniginę ir išsižiojo.
-Kur pinigai?!
-Nėra?!-aš sumišau. Juk visada ją turėjau prie savęs. Nors.. Senutė! Apsidairiau kambaryje, bet ji buvo dingusi. Aš puoliau į lauką ir visur dairiausi tačiau niekur jos nebemačiau. Ot sena boba vagilė. O atrodė tokia miela..
-Tikriausiai ta senė bus paėmusi, kol buvau be sąmonės,-pasakiau.
-Tai ką darom? Turim tik vieną bilietą namo, pasą ir be pinigų.
-Tai tą ir darom, tu turi savo pasą, savo bilietą tai tu skrendi namo, o mane čia palieki suktis,-nusišypsojau.
-Be tavęs aš niekur neskrisiu.
-Jau tik nereikia dramatizuoti. Galima sakyti, kad mes net nepažįstami. Vos kelias dienas žinom vienas kitą ir dar beveik nekalbam apie save. Tad neturi dėl manęs jaudintis.
-Man nesvarbu. Ieva tu man patinki ir aš nesiruošiu tavęs prarasti.-jis jau norėjo paimti mane už rankos, tačiau aš neleidau. Man nepatiko tokie skuboti poelgiai.
-Tačiau tu man ne, Jokūbai.
-O gaila..-nusiminė jis.
-Nieko negaliu padėti,-nusišypsojau ir atsistojau. Pradėjau sukti ratus ir galvoti, kaip jį įkalbėti skristi, kol nesibaigė bilieto galiojimas.
-Ką mąstai?-paklausė.
-Kaip tave išgrūsti į Lietuvą.
-Nu ir gerai, skrendu,-pasakė pagalvojęs ir mačiau, kad jis buvo šiek tiek supykęs, tačiau tai man buvo nė motais.
-O, labai gerai,-nusišypsojau.
-O taip, žinau.-pakilo jis nuo lovos ir susirinko ant lovos išmėtytus savo daiktus.
-Kada išvarai?
-Dabar, kad netrukdyčiau tau.
-Kaip tu nusigausi iki oro uosto?
-Paprastai, sustabdysiu taxi o sumokėsiu auksine grandinėle,-nusišypsojo ir išlindo pro duris. Aš nusekiau paskui.
Jis man mestelėjo "Iki" ir nuėjo. Aš sekiau jį akimis, kol jis dingo vienos galvelės kampe. Sugrįžau į namuką ir atsisėdau ant lovos. Jokūbą mačiau paskutinį kartą..