-Atsibusk!..
purčiau ir šaukiau Jokūbui, tačiau nieko. Jis nejudėjo. Nebemačiau jo pro ašarotas akis ir rankose nejaučiau pulso. Mirė? Aš tuo buvau įsitikinus. Mane apėmė baimė ir pyktis. Vėl prie manęs mirė žmogus, ir tik per mane..Supratau, kad nieko jau nebegalima padaryti ir pagaliau supratau kokia bus mano ateitis. Jokios. Aš pati save pražudysiu su poelgiu kurį ką tik sugalvojau. Aš grįšiu atgal, pas tą, kuris sugadino mano paskutines dienas. Aš buvau tikra, kad jos būtų atėjusios greitai, tačiau norėjau atkeršyti Gabrielei.. Dakotai.. Na ką, joms atkeršys kas nors kitas.. Seno staliuko stalčiuje susiradau peilį, kurį suspaudžiau taip, kad iš rankos pradėjo plūsti kraujas. "Šūdas" pagalvojau ir nusišluosčiau.
-Jokūbai, žinau, kad tu manęs jau nebegirdi, tačiau man reikia su kuo nors pasikalbėti. Tai bus vieni iš paskutinių mano žodžių. Einu, užbaigsiu viską.,-ir pakilau nuo kėdutės,-tuoj grįšiu.
Išėjusi patraukiau link tų pačių namų iš kurių visai nesenai pabėgome. Jau buvo buvo rytas, saulė aukštokai, bet žmonių dar nelabai matėsi. Aš tyliai prisėlinau ir apsidairiau ar buvo kas nors kieme, tačiau nieko nepamačiau. Aš išlindau iš už krūmų ir nubėgau prie virtuvės įėjimo, netrukus jau nepastebėta buvau viduje. Pradėjau ieškoti arabo kambario, ir jį radau nesunkiai, jis buvo antrame aukšte, netoli nuo manojo. Pravėrusi duris pamačiau, kad jis savo lovoje dar kietai miega, tyliai uždariau duris ir priėjau prie jo lovos. Man buvo keista, kad nemačiau nei vieno apsauginio, tačiau šiuo metu nekvaršinau sau dėl to galvos. Kai pamačiau jį taip ramiai miegantį, man kraujas gyslose užvirė ir iškėlusi peilį priėjau prie jo. Tačiau atsitiko tai, ko labiausiai bijojau - sudrebėjo ranka. Tiesiog nepasiryžau tapti žudike.. Tada mane užgultų tik dar didesnis sąžinės jausmas. Mano mintis nutraukė lovoje atsimerkęs žmogus. Pabudo.
-Oh, hello?
-I hate you!-sušukau.
-Why?
-Because you killed Jokūbas!
-Oh, he is dead? How sad..-bandė apsimesti nuliūdusiu jis.
Negalėjau žiūrėti šito spektalio, puoliau pro duris. Pribėgusi prie laiptų pamačiau jais lipančius kelis vyrus ir smukau į šoną, kol jie manęs nepamatė. Vos tik jie dingo arabo kambaryje aš nusileidau laiptais ir išbėgau iš namų. Atsidūriau visai kitoje pusėje, nes išbėgau pro pagrindinį įėjimą ir nežinojau į kurią pusę bėgti. Galų gale nubėgau prie kelio ir tada jau susivokiau. Aš pasileidau šaligatviu ir pamačiau tolumoje grupelę žmonių, kaip supratau turistai. Juos pribėgusi pradėjau pro juos brautis, o jie aikčiojo ir su pasibjaurėjimu į mane žiūrėjo. Galų gale kai prasibroviau atsisukau norėdama pasižiūrėti atgal ir užkliuvau už išsikišusio akmens. Prie manęs kaip man pribėgo kažkokia mergina ir paklausė:
-Can i help you?
-Noriu mirti,-sumurmėjau lietuviškai, tada prisiminiau, kad aš net ne lietuvoj..,-sorry, no.
-Tu kalbi lietuviškai?-nustebusi paklausė manęs ta mergina.
-Mhm,-tariau jau atsistojusi ir šiek tiek apsivaliau savo džinsus, kurių jau buvo neįmanoma išvalyti.
-Kas tau atsitiko?-paklausė.
-Galvą prasiskėliau į medį, ranką susipjausčiau pernelyg suspaudusi peilį... Peilis, kur jis?-apsidairiau.
-Kam tau jis?
-Koks tau skirtumas?-dėbtelėjau į ją.
-Pala pala. Man atrodo aš tave pažįstu!
-Taip taip.
-Tu gyveni Kaune, Žargždų gatvėje ir septintame name pirmoje laiptinėje?
-Taip..?-nustebino mane.
-Aš gyvenu ten pat. Mačiau kaip vieną kartą išėjai ir parėjai, beto tavo nuotraukomis apkabinti visi stulpai..
-Ką?! o dieve..
-Tu pabėgai?
-Ne.. Mane čia atvežė prievarta ir aš daugiau nebegrįšiu. Būk gera, sužinok kur gyvena mano seneliai ir papasakok jiems viską ką aš tau dabar papasakosiu ir prašau pridurk, kad aš juos labai myliu. Gerai?
-Pasistengsiu, bet manau, kad tu pati gali papasakoti.
-Ne. Negaliu.
Tada aš jai papasakojau visą istoriją, gerai, kad jos turistų grupelė sustojusi buvo prie kažkokio paminklo ar skulptūros ir gidas pasakojo visą jo istoriją ir legendas, turėjom šiek tiek laiko. Kai baigiau pasakoti, ji buvo ištikta šoko, kiek man visko buvo nutikę per kelias dienas. Ir pažadėjo, kad viską papasakos. Tačiau niekaip nesuprato, kodėl aš nebegrįšiu, jei pabėgau ir turiu pinigų.. Taip pat užjautė dėl Jokūbo.. Nutylėjau tik vieną, kad čia paskutinės mano gyvenimo valandos, nes vos grįžusi žadu nutraukt savo gyvybę..
-Aš turiu lėkti, tikiuosi susitiksime lietuvoje!
-Nemanau.
-Bėje aš - Kotryna, o tu Ieva?
-Taip.
-Na tai ką, iki?
-Viso,-atsakiau ir supratau, kad ji tikėjosi, kad pasakysiu "Iki", tačiau aš nenorėjau to sakyti, kai žinau, kad nieko daugiau nebepamatysiu.
Į namuką parėjau lėtai apžiūrėdama kiekvieną dangaus debesėlį ir žolės vabalėlį. Nebijojau, kad manęs ieško, tiesiog ėjau ir kaupiausi. Netrukus išvydau tą patį vaizdą, bejėgis Jokūbas guli lovoje ir nejuda. Aš atsisėdau šį kartą ant grindų ir į rankas pasiėmiau peilį. vieną ranką ištiesiau ir priglaudžiau šaltą metalą prie savo baltos odos. Netrukus pradėjau jį spausti ir pasirodė pirmasis kraujo lašelis. Netrukus spustelėjau dar kartą. Mano akys aptemo, galų gale nieko nebemačiau.
-Ieva?-išgirdau iš toli atsklidusį išgąsčio kupiną garsą.
Taip, tai Jokūbas kviečia mane. Tai - mano galas..