Vėlyvas rytas..
ir šilti saulės spinduliai kutenantys mano veidą. Pabudau ir jau diena buvo įsibėgėjus, kaip supratau laikrodyje rodė 12:50 - pietūs. "Pats laikas keltis" pagalvojau ir išlipau iš lovos. Pravėrusi duris apsidairiau ir nieko lyg ir nebuvo tad nuėjau apžiūrėti namus, gal rasiu kokią nuošalią vietą pro kurią būtų galima pabėgti.. Ištikro tai net negalvojau, kad šie namai tokie dideli. Buvo berods trys aukštai, dar palėpė ir rusys.. O kambarių.. Galima sakyti vien miegamieji ir vonios kambariai.. Keista, kad nieko nesutikau bevaikštinėdama, vis dėl to, negi niekas nesijaudina, kad pabėgsiu? O gal visi prižiūri išėjimus? Aš apžiūrėjau kiekvieną langą koridoriuose, kiekvieną kampelį ir kai perėjau visus aukštus, ėjau link virtuvės išgirdau kažkokius balsus.. Kurie sklido iš rūsio.
Aš tyliai nusileidau pasižiūrėti ir užlindus už kampo iškišau galvą. Vaizdas mane sukrėtė. Vidury kažkokio kambarėlio gulėjo Jokūbas, jo rankos ir kojos buvo surištos ir .. ir.. ir jį spardė ir visaip daužė kažkokie tu vyrai. O jis tik rėkė, tačiau su kiekvienu smūgiu jo balsas darėsi vis tylesnis ir tylesnis.. Aš nežinojau, kad man dabar daryti.. Juk kalta aš! Aš puoliau iš rūsio ir nubėgau į savo kambarį. "Aš jį išgelbėsiu" tai buvo mano tikslas.
Aš per kelias minutes apsirengiau vakarykštį džemperį ir džinsus, pasiėmiau Jokūbo tašę ir persimečiau per petį. Išskubėjau iš kambario ir nubėgau į virtuvę ir kol nieko nebuvo pasiėmiau peilį ir grįžau į rūsį ir atsitūpiau tamsiame kampe kuriame pradėjau laukti. Laukiau kol išeis kambaryje buvę žmonės. Nežinau kiek laiko pratūpėjau, bet išgirdau, kad kažkas dar leidžiasi į rūsį. Susigūžiau kampe ir vos kvėpavau, kad tik manęs nepamatytų. Kai išvydau jos tai tas pats arabas išsigandau. Vos jis įėjo šgirdau Jokūbo balsą, jis angliškai sakė:
-Why..?-kankinančiai ištarė.
-Becouse you tried to kiss my wife!
-It's not your wife..
-Yes, but not for long time.. Next week i will marry her.
-But she don't want to...
-I don't care!
-You are so..
-Yea yea. Hey, come with me.
Aš buvau pašiurpusi, netrukus pro mane praėjo trys vyrai ir vos tik išgirdau, kad jų balsai nutolo puoliau į ten kur buvo Jokūbas.
-Jokūbai..-ištariau ir pribėgau prie jo, jis buvo visas kraujuotas, tačiau kai mane išvydo jo veide atsirašo maža šypsenėlė.
-Galvojau, kad nepasirodysi.
-Ką jie su tavim padarė? Kodėl?
-Manau, kad turėjai girdėti. Mačiau, kai atėjai ir pasislepei...
-Atleisk, viskas per mane..-pradėjau pjauti virves.
-Ne, aš kaltas, nereikėjo skubėti.
-Iš dalies tai tu teisus..
-Ieva.. Galas.
-Ką?
Tada pamačiau, kad jis susirietė iš skausmo ir pamačiau tarpduryje stovinčius tris vyrus. Galas.
Jie priėjo ir mane taip pat surišo, tačiau pasodinę ant kedės. Ir atsuko mane taip, kad matyčiau kenčiantį Jokūbą. Tiesiog graudu žiūrėt, kai prie manęs pradėjo jį vėl spardyt.. Turėjau užsimerkti, tačiau garsus vistiek girdėjau.. Tikriausiai po valandos jie nustojo.. ir išėjo. Aš staigiai atsimerkiau ir pasižiūrėjau ar Jokūbas kvėpuoja, ir ačiū dievui jis dar kvėpavo, bet vos vos.. Net neįsivaizdavau kaip man išsilaisvinti, kad nesukelčiau triukšmo. Bandžiau atrišti virvę, tačiau ji tai išslysdavo, tai dar kas. Tačiau šiaip ne taip ją atrišau.. Atsirišau kojas ir puoliau prie Jokūbo. Pradėjau atrišinėti rankas, po to kojas.
-Kelkis..-pradėjau jį kelti, tačiau jis vos pastovėjo ant kojų..
-Bėk be manęs.. Aš nepabėgsiu,-pasidavinėjo jis.
-Ne, tu toks per mane, reiškias bėgsim abu. Nagi, sukaupk paskutines jėgas, kad ištrūktumėm.
Mes tyliai išėjom iš rūsio ir nieko aplinkui nebuvo. Aš pradėjau jį tempti link virtuvės, nes ten buvo vienintelis nesaugomas išėjimas, vyliausi, kad virtuvėje nieko nebus, taip ir buvo. Ji buvo tuštut tuštutėlė. Mes ją visą perėjom ir ištrūkom į lauką. Pamačiau, kad jau dangus buvo šiek tiek patemęs, Jokūbas visą kelią dejavo ir tai mane labai gąsdino. Aš jį vis raminau, kad tuoj būsime taxi ir nuvažiuosime į ligoninę, tačiau kai mes pribėgome prie kažkokio keliuko, kol kas niekieno nepastebėti, pamačiau, kad taxi jau nedirba.. Apsidairiau - niekas nesivijo, o tai buvo labai gerai. Besidairydama netoli pamačiau vieną apleistą namelį. Jo langai buvo išdaužti, stogas kai kur atsilupęs.. "Naktį pernakvot tiks" pagalvojau ir pradėjau tempti Jokūbą link jo.
Kai mes jį pasiekėm aš atidariau duris ir supratau, kad jis gali perdaug atkreipti dėmesį, ir gali visi suprasti, kad mes čia.. Tačiau eiti kur nors kitus negalėjome, nes Jokūbas krito ant lovos kuri dar čia stovėjo ir dejavo.
Aš neįsivaizdavau kaip jam padėti.. Pirmiausiai su rastu skuduru šiek tiek apvaliau jo veidą, rankas ir daugiau nebežinojau, ką jam padaryt, bijojau, kad jam nesukelčiau skausmo, juk ir kaulai galėjo būt lūžę! Tad pasidėjau kėdę prie lovos ir prisėdau, pradėjau raminti, tačiau jis buvo leisgyvis..
Po kurio laiko, kai jis jau buvo šiek tiek nurimęs ar kėdėje užsnūdau, tačiau greit atsibudau dėl Jokūbo. Jis staiga surėkė ir staiga nutilo..