Geltonasis taxi..
tai buvo mūsų tikslas, tačiau iki jo dar reikėjo prabėgti visą oro uostą. Tikriausiai oro uoste mes padarėme tikrą cirką, du paaugliai bėga nuo jų gaudančių vyrų. Galėtų tie visi žmonės nebūti tokie abejingi, juk turėjo matytis, kad jie nori kažką mums padaryt, žiūrint iš šono, bet jie juk egoistai, nemato nieko apart savęs..
Kol mes bėgome, atrodė, kad žmonių vis daugėja ir daugėja, iš tikrųjų tai taip ir buvo. Aš bėgdama priekyje vis šūkavau Jokūbui, kuris buvo kažkur gale ar jis dar nepasimetė, visus kartus jis man atšaukdavo, bet kai pašaukiau paskutinį kartą nieko neišgirdau. Sustojusi dairiausi kur tik galėjau, bet aplinkui buvo vien tik žmonės su tašėm, lagaminais ir baisiai skubantys į lėktuvus. Aš pabandžiau paeiti atgal, bet veltui, niekur nesimatė Jokūbo, bei tų vyrų. Pagalvojau, kad jį jau pavijo jie, bet akmuo nuo širdies nukrito, kai pamačiau atbėgantį Jokūbą.
-Kur tu buvai?-sušukau, nes triukšmas buvo toks didelis, kad net normaliu balso tonu nepasišnekėtum.
-Aš.. Ieva, gal geriau pasiduodam?-sumurmėjo, bet žodžius perskaičiau iš jo lūpų.
-Ką?!-tada pamačiau, kad iš tos vietos iš kurios išlindo Jokūbas išėjo tie vyrai, kurie mus visą laiką gaudė.
-Aš rimtai.. Paklausyk, o gal tu čia tik prisigalvojai, gal jie nieko nedarys?-jis kalbėjo labai išsigandęs, matėsi, kad rankos dreba.
Aš nesusivaldžiau, trenkiau jam antausį ir sprukau, dabar man reikėjo kur nors pasislėpti ir apgalvoti ką darysiu toliau.. Nesvarbu su Jokūbu, ar ne.
Šiek tiek pastumdžius žmones ir pabėgus pamačiau nuošalų kampą, kuriame nieko nebuvo tik kažkokios durys. Nieko nelaukus nubėgau ten ir prisėdau, tačiau žinoma vis dar atidžiai dairiausi. Norėjau nusipirkti bilietą į Lietuvą, tačiau neturėjau pinigų.. O kas čia per tašė pas mane per petį? Jokūbo! "Juk jis davė ją kai lipau į lagaminą.. O dabar tikriausiai irgi pamiršo" pagalvojau. Atsegiau rankinę ir paėmiau piniginę, nenorėjau vogti, tačiau kitos išeities nėra, nes jei Jokūbas susidėjo su tais visais arabais, tai jie ir turėtų nupirkti jam bilietą.. Nieko nelaukus pasileidau bėgti link bilietų kasos, tačiau pamačiusi, kad atbėga mano "draugai" apsisukau ir pasileidau išėjimo link. O ten buvo tokia grūstis, jog maniau, kad jau jie mane sučiups, tačiau pasprukau. Vos išbėgus į gatvę pajutau nežmonišką karštį ir pradėjau dairytis taxi. Netoli nuo manęs buvo toks vienas ir aš neko nelaukus puoliau į jį.
-Hello madam,-pasisveikino su manimi vairuotojas,-where i need to take you?
-Hello hello, look in this photo,-parodžiau jam lankstinuką surastą Jokūbo tašėje, ant kurio buvo nupieštas ir aprašytas viešbutis bei jo adresas,-do you see adress?
-Okay, lets go.
-Mh.
Važiavome gan ilgai, išvažiavome iš miesto, o tai man buvo keisčiausia, tačiau nuvijau keistas mintis ir nuojautą, juk nepažįstu šio krašto..
Tačiau kai sustojome, supratau, kad nerimavau ne be reikalo. Mes sustojome kažkokiame miestelyje prie milžiniško namo, ir tai nebuvo viešbutis iš paveiksliuko.. Pro duris išėjęs arabas lipo laiptais su keliomis moterimis, ir tada supratau kur mane atvežė.. Buvau pakliuvusi į painias pinkles, tačiau dabar jau niekur nepabėgsiu, kaip aplink sukiojasi Arabo žmonės. Aš lėtai išlipau iš taxi automobilio ir mane pasitikęs arabas su manim pasisveikino:
-Hello my dear,-ir ištiesęs rankas bandė mane apkabinti, tačiau aš atsitraukiau,-oh, i know why you so angry.
-Oh really?
-Yes, but look. I think, that they told to you, that i want merry you, yeah?
-Yes.
-But no, i just want that you only dance for me and my friends.
-Dance?-nustebau.
-Yes, you know like this,-ir pradėjo jis šokti pilvo šokį. Mane suėmė juokas ir pagalvojau, kad gal šis arabas bus draugiškas ir sako tiesą?
Tačiau vis dar buvau atsargi. Mane nuvedė į kambarį kuriame gyvensiu ir atėjo kažkokia moteris ir pradėjo mane mokinti šokti. Iš pradžių buvo labai sunku, tačiau po to kiek perpratau, o po kelių valandų išmokau. Pastebėjau, kad už lango buvo tamsu.. Reiškias jau artėjo tas metas kai turėsiu parodyt ką išmokau, šiek tiek jaudinausi, bet maniau, kad šokį moku tikrai gerai. Netrukus moteris kuri mane mokė išėjo ir grįžo su melsvais rūbais ir liepė man juo užsidėti. Tai buvo tikri pilvo šokėjos rūbai, tačiau nelabai atviri ir tai mane pradžiugino. O juos užsidėjus visai gražiai atrodžiau...
Visas vakaras prabėgo greitai, mane nuvedė į salę, aš kelis kartus pašokau ir nekreipiau dėmesio, kad buvo tik vyrai, nes šokau užsimerkusi.. Visi man plojo ir švilpė ir prašė pakartoti, tačiau arabas pas kurį gyvenu sakė, kad eičiau į virtuvę užkąsti. Nuėjusi pamačiau, kad virtuvėje pluša penkios stambios moterys ir kai jos mane pamatė iš karto pristatė vakarienę ir pasišalino iš virtuvės. Kam jos tai darė aš nesuprantu. Tačiau sudorojusi vakarienę ir užlipusi į kambarį susimąsčiau. Ką reikės daryti, juk negaliu dabar imti ir gyventi čia.. Kaip seneliai, kaip mokslai, kaip Lietuva... Tiksliai, seneliai! Tikriausiai jie iš proto eina, juk taip ilgai negrįžau.. Įdomu ar ką Gabrielė pasakė ar Dakota.. Nors nemanau, tačiau galbūt ko nors pribūrė..
Per tą laiką aš spėjau užsidėti pižamą kurią taip pat gavau ir atsigulti į lovą. Vos užsnūdus mane pažadino kažkoks garsas, kuris sklido prie lango. Nuėjau pasižiūrėti, o ten apačioje į mano langą mėtė akmenukus ne kas kitas, o pats Jokūbas. "Ką jis čia veikia?" pagalvojau ir atidariau langą.
-Ką tu čia darai?-tyliai sušukau.
-Aš čia irgi gyvenu, mane atsivežė tas arabas.
-Ir ko nori čia? Nesupratai iš antausio, kad nenoriu tavęs matyti?
-Aš norėjau atsiprašyti!
-O aš neatleidžiu! Pasižiūrėk kur mes, dabar galbūt sėdėtumėm vėl lėktuve ir skristumėm namo!
-Negirdžiu tavęs, palauk, lipu.
Ir tada jis pradėjo lipti link antro aukšto pasiremdamas į visokius išsikišimus nuo sienos. Netrukus jis jau buvo prie mano palangės, aš labai nenorėjau jo įsileisti, tačiau kai jis pradėjo cypti, kad krenta, aš dar jam padėjau..
-Klausyk, aš tikrai atsiprašau, tačiau tu net nežinai, kaip jie ten man visko prišnekėjo, kad net ištikrųjų tavim suabejojau..-pradėjo jis.
-O tai kodėl persigalvojai?
-Nes man sakė, kad man nupirks bilietą namo, tačiau kai tu tada vėl pasprukai jie mane nusitempė į automobilį ir mes atvažiavome čia..
-Mm
-Atleidi?-pajaučiau kaip jis pradėjo prie manęs artėti, nors kambarį buvo tamsu, bet pro langą sklido blanki šviesa, tad šiek tiek galėjau įžiūrėti.
-Ne.
-Atleisk, prašau, tu man patinki.. Nežinau kaip gyvensiu kai tu negali man atleisti,-zyzė jis ir kaip tik tada ir suklydo labiausiai. Jis pabandė mane apsikabinti ir pabučiuoti, tačiau jam nepavyko. Aš jam vėl trenkiau per veidą ir pradėjau ant jo rėkti, kad nešdintųsi, tačiau matyt rėkiau kiek per garsiai, nes į mano kambarį įvirto keli tamsiai apsirengę vyrai ir arabas. Jie iškarto "supakavo" Jokūbą ir kažkur išsivedė.
-Are you okay?-paklausė manęs arabas.
-Yes, now yes.
-So i'm gonne let you sleep now, good night.-atsisveikino ir uždarė duris jis.
Aš vėl atsiguliau į lovą ir negalėjau patikėti, kad Jokūbas taip pasielgė.. Man įdomu kur tą šunsnukį nuvedė, tačiau tikriausiai į jo kambarį.. Su šiomis mintimis aš užmigau..