Skrydis, laukimas ir nežinojimas..
tai mane žudė. Mes skridome gal tik kokias pora valandų, o per jas nieko padoraus nesugalvojau.. Sugalvojau, tik vieną - nusižudyti. Tačiau nuvijau šias mintis šalin ir galvojau toliau. Tačiau kaip visada, man turi kas nors sutrukdyti, šis kartas ne išimtis. Tada kai įtemptai galvojau, mane išblaškė vėl Jokūbas, kuris jau buvo pabudęs ir dabar muistėsi vėl kėdėje. Pradėjau melsti, kad tik jis manęs neužkalbintų, bet kur tau..
-Gal jau pasakysi?-paklausė ir nusižiovavo.
-Kodėl turėčiau tau sakyti?-išpūčiau akis.
-Nežinau, juk žinai kai būna, kad išsipasakoja ir palengvėja..-pradėjo pasakoti.
-Žinau žinau, bet tik ne man. Aš dabar galvoju, netrukdyk,-sušnypščiau.
-Naaa.. Kaip sau nori, bet gal papasakotum iš kur tu?
-Iš niekur.
-Nagi nu, pralinksmėk,-kumštelėjo jis man.
-Klausyk. Kaip galima pralinksmėt, kai tave prieš kelias dienas išprievartavo, o dabar skraidina į Turkiją tam, kad susituokčiau su kažkokiu arabu? Kaip galima pralinksmėt?-iškošiau pro sukąstus dantis, mano kraujas degė, matyt iš nevilties. Tačiau kai viską išrėžiau Jokūbo veidas ištįso.
-tu.. Tu.. juokauji ane?-atsargiai paklausė.
-Ne.-rimtai atsakiau.
-Kaip tau padėti?-iš kart paklausė.
-Turi peilį? Arba.. arba kokia plytą? O gal turi virvę?-paklausiau.
-Nu, kad nelabai..
-Tai reiškias niekuo ir negali padėti.-nusišypsojau,-teks susitikt su likimu, kol kas kapsčiausi viena, tad ir vėl pati išsikapstysiu...
-O jeigu..-jis pats dabar įtemptai galvojo,-o jeigu kai reikėtų lipti iš lėktuvo tu įlįstum į mano lagaminą ir aš tave su juo išvežčiau?
Iš pradžių pradėjau juoktis iki ašarų, bet po to pagalvojau... O jeigu?
-Kas yra? Netinka?-paklausė jis.
-Kokio dydžio tavo lagaminas?
Jis atsistojo ir nuėjo prie ten kur būna sudėtas rankinis bagažas ir pakvietė prieiti mane. Kai nuėjau parodė savąjį ir pamačiau, kad jis tikrai nemažas.. Gal ir nieko mintis.. Tačiau kaip ją išbandyti?
-O kas jame yra?
-Ai mano visokie rūbai ir taip toliau..
-Tai kaip tu manai kaip aš tilpčiau?
-O jeigu pasiskolintumėm maišų ir ten viską sudėtumėm? Tipo tiek visko prisivežiau, kad net į maišus sudėjau..-nusijuokė iš savęs.
-Beto iš kur žinosim ar tilpsiu ten?
-Na manau, kad jei norėsi tai ir sutilpsi, aišku bus ankšta, bet bent jau išliksi netekėjusi,-vėl jis nusijuokė.
-Tai kada išbandysim?-neatstojau.
-Na, pagalvojus dabar atkreiptumėm pernelyg daug dėmesio.. Bet gal tada kai visi pradės lipti iš lėktuvo? Bus šurmulys ir manau, kad niekas neatkreips dėmesio..
-Aha.. Puiki mintis.-nusišypsojau. Tikriausiai pirmą kartą per šias dienas, nes vyliausi, kad tilpsiu į lagaminą ir saugiau išsinešdinsiu iš oro uosto, tačiau net nežinau kur apsistosiu.
-O tu bent jau žinai kur tu po to dėsies?-paklausė kai jau sedėjom.
-Nelabai..
-Tai gal nori pas mane? Nes kur tu tokia dėsies?-parodė į mano kaktą,-o po to kaip nors gausim tau bilietą..
-Nežinau.. Bet kitą vertus, gerai.-sutikau ir mane prajuokino vienas jo poelgis.
-Tai duok žaibą!-ir ištiesė kumštį man. Aš pradėjau juoktis bet tą žaibą daviau. Kažkiek mano nuotaika pagerėjo, tačiau su nerimu vis žvalgiausi pro langą tikėdamasi išvysti namus ar bent jau žemę..
Pagaliau nusiraminusi atsirėmiau į kėdę ir žiūrėjau pro langą, net nepajaučiau, kaip užsnūdau..
Pabudau nuo baksnojimo į petį, kuris mane erzino.
-Ko reikia?-mieguista pasakiau.
-Jau leidžiamės,-tyliai pasakė Jokūbas.
Visi miegai kaip mat išsilakstė ir pašokau. Jokūbas nusikėlė lagaminą ir nuėjo iki stiuardesės pasiskolinti kelis maišus, o aš tuo tarpu viską išiminėjau. Visa laimė, kad sėdėjom paskutinėse vietose ir niekas nestebėjo mūsų, na nebent pro šalį einančios stiuardesės ir tikrinančios ar visi prisisegę diržus. Vos tik Jokūbas grįžo su maišais mes greitai viską sumetėm ir užsisegėm diržus, atėjusi stiuardesė kiek nustebo, bet patikrinusi nuėjo. Netrukus pradėjom leistis, o aš atsargiai dairiausi pro langą ir norėjau pamatyti ar manęs jau laukia, kai apsisukom pamačiau nuo oro uosto einančią grupelę žmonių, matyt tai ir bus tas arabas su savo savo žmonėmis. Pradėjau melstis, kad tik viskas pavyktų..
Vos tik sustojom ir gavom leidimą atsisegti diržus, žmonės pašoko ir pradėjo dėti daiktus, o mes su Jokūbu pašokom ir puolėm mane talpint į lagaminą. Žinoma nelikome nepastebėti, ir kai žmonės nuostabos akimis į mus žiūrėjo mes vis sakėm, kad norim padaryti staigmeną ir jie patikėję nusisukdavo. Po ilgų bandymų aš šiaip taip tilpau ir Jokūbas užsegė lagaminą palikdamas tik viršuje plyšelį orui ir pajaučiau kaip pajudėjom. Mes tikriausiai išėjom paskutiniai.
Jaučiausi baisiai nepatogiai, nes kai Jokūbas nešė lagaminą nuo laiptų aš vis trankiausi į jo kojas ir tai mane nervino, nes susitrankiau visą šoną. Girdėjau kaip jis keikėsi, nes jam irgi buvo sunku. Galų gale, kai aš jau džiaugiausi, kad viskas pavyko, pajutau kaip kažkas plyšinėja, ir pradėjau muistytis, netrukus suplyšo lagamino dugnas ant kurio sėdėjau ir aš nukritau ant žemės. Pirmiausia apsidairiau arabo, ir netrukus jį pamačiau, jis jau žiūrėjo į mane ir rodė pirštu, o jo pakalikai jau pradėjo greitomis eiti link mūsų.
Matėsi, kad jis jau buvo senas, ačiū dievui, kad išsigelbėjau nuo jo.. Nors dar ne! Aš pašokau ir visiškai nekreipiau dėmesio į "šiknos" skausmą pradėjau tempti Jokūbą, nors greičiau jis tempė mane. Aš parodžiau vidurinį pirštą tam arabui ir sušukau jam lietuviškai:
-Eik tu naxui!
Ir mes pasileidom bėgti. Prasidėjo gaudynės Turkijoje...