Siaubingas skausmas galvoje..
ir vos pabudusi paliečiau kaktą, mano pirštai pasidarė raudoni raudoni nuo kraujo. Kraujas. Nuo to žodžio vemt verčia, o jo kvapas toks.. toks.. šlykštus. Stengiausi nekvėpuoti pro nosį, kad jo neužuosčiau..
Atsisėdau. Sėdėjau kažkokiame kambaryje, ant lovos. Apsidairiau.. Buvo tik lova, langas ir durys. Priėjau prie lango ir pažvelgiau pro jį, lauke švietė saulė, o aš buvau kažkokioj laukymėj. Nubėgau, ne verčiau nušlubčiojau prie durų ir pabandžiau jas atidaryti, tačiau jos buvo užrakintos. Kelis kartus pabandžiusi ir nieko nepešusi vėl nušlubčiojau prie lango ir pabandžiau atidaryti jį, bet taip pat bergždžiai. Atsisėdau ant lovos ir laukiau. Bet ko laukiau net neįsivaizdavau, kažkodėl norėjau, kad pro duris įgriūtų Aivaras.. Arba senelė ar senelis.. Kažkodėl jais pasitikėjau.. "Pala pala. Aivaras? Dieve, ką čia nesąmones paistau.. Matyt susitrenkiau nemenkai galvą, kad kliedžiu, juk man jis net nepatinka.. O gal? Ne! Ieva, susiimk, dabar neverta tau ko nors įsimylėti ir panašiai!" sušukau sau mintyse.
Pakilau nuo lovos ir vaikščiojau ratais po kambarį, negalėjau sėdėti sudėjus rankas, turėjau kaip nors ištrūkti.. Pirmiausia tai pabandžiau suplėšyti palaidinę, kurią buvau užsidėjusi po Dakotos megztiniu, kad galėčiau apsirištis galvą. Dakota, ta išdavikė. Įdomu ką dabar ji veikia.. Ką veikia Gabrielė, jos močiutė.. Įniršau begalvodama apie jas ir kaip mat suplėšiau palaidinę. Su viena skiaute apsivaliau kaktą, tačiau nežinojau ir nemačiau ar dar liko kraujo, o su kita skiaute apsirišau galvą. Jei būtų kitos aplinkybės, sugebėčiau nusijuokti iš savęs, nes turėjau gerai atrodyti.. Tačiau dabar juokui nebuvo meto. Kartą per televizorių mačiau, kaip per veiksmo filmą (pavadinimo nepamenu) vyras apsirišo ranką ir sudaužė stiklą.. Na ką, pabandysiu..
Iš likusių skudurų apsivyniojau ranką ir sukaupusi visas jėgas trenkiau į langą. Pirmasis stiklo sluoksnis kaip mat subyrėjo, ranką truputį skaudėjo, bet pakęsti galima. Jau ruošiausi trenkti antrą kartą, bet atsirakino durys ir įėjo kelis, juodai apsirengę vyrai. Jie buvo pliki, stori.. ir ginkluoti. Aš susigūžiau kampe ir vienas priartėjęs pasakė:
-Ištiesk rankas!
-Ka a a m?-sumikčiojau.
-Tam, kad jas suriščiau ir tu čia nekrėstum kvailysčių!-surėkė jis ant manęs ir nieko nelaukęs čiupo už rankų ir grubiai jas surišo. Jų beveik nejaučiau, nes jos kaip mat nutirpo.
-Atrišk! Aš nejaučiu rankų!-surėkiau kai jie jau sukosi išeiti. Į mane niekas nekreipė dėmesio ir nieko negalvojusi pribėgau prie to drimbos ir spyriau į koją. Tik padariusi tai supratau, kad dabar gailėsiuos, nes atrodė, kad jis net nepajuto to mano spyrio, tačiau atsisuko į mane ir buvo raudonas nuo įniršio. Jis man trenkė per veidą ir už plaukų nutempė ant lovos. Aš spiegiau, ir daužiausi.
-Dar man parėkauk tai užklijuosiu ir burną!
-Ė, ramiau, nepamiršk, kad turim ją pristatyti sveiką ir gražią, antraip mūsų pastangos nueis šuniui ant uodegos,-ištarė kitas vyras stovėjęs prie durų.
-Tavo laimė mergiote, kad negaliu tau nieko padaryti,-vyptelėjo jis man,-tačiau jei būtų mano valia aš tau tavo gražiuosius plaukus nupjaučiau,-vis dar bevypsodamas ir berišdamas man kojas pasakė jis ir nusijuokė.
-Ačiū dievui negali,-atkirtau.
Jis staigiai iškėlė ranką ir norėjo trenkt vėl, bet susivaldė.
-Kada mums reik šitą,-parodė jis į mane,-išvežti?
-Atrodo po pusvalandžio, mat jos lėktuvas po kelių valandų,-pasakė antrasis ir nusisukęs išėjo. Tas vyras rišęs man kojas, jas dar labiau užveržė negu rankas ir prieš išeidamas atsisuko ir pasakė:
-Tau liko tik pusvalandis čia, Lietuvoje. Smagiai praleisk paskutinį pusvalandį,-nusikvatojo jis ir užrakino duris. Vėl likau viena.
Tysojau lovoje surišta, galva tvinkčiojo, netrukus pajutau bėgantį per veidą kraują, kojos ir rankos degė tose vietose kur buvo sumaizgyta virvė. Ką aš galėjau daryti? Šiuo atveju nieko, tegalėjau tikėtis, kad tiems besmegeniams suminkštės širdis, tačiau visiškai šituo netikėjau. Laikas prabėgo kaip dvi minutės, nes netrukus vėl sugrįžo tas antrasis vyras, stovėjęs prie durų. Jis mane paėmė į nunešė į kažkokį automobilį ir pasodinęs į galą atsisėdo prie vairo, o prie manęs, gale, atsisėdo tas kuris mane surišo.
-Dabar klausai manęs įdėmiai, girdi?-paklausė.
Aš palinkčiojau galva.
-Mes nuvežame tave iki Vilniaus oro uosto, ten įsodiname tave į lėktuvą skrendantį į Turkiją, o tenais prie pat lėktuvo tave pasitiks tavo jaunikis. Tad negali krėsti kvailysčių, antraip man teks tave primušti, o jei pamatys tas.. kaip ten tas.. Klausyk koks ten jo vardas?-paklausė vairuotojo.
-Karamchinis kažkoks,-atsakė pagalvojęs.
-Ai taip Karamchinis, ir jei jis pamatys pas tave mėlynes kris galvos, o jau tada mes tave susirasim bet kuriam pasaulio krašte ir patys pasmaugsim, aišku?-paklausė.
-Mh,-numykiau. Drebėjau, tačiau stengiausi to neparodyti, norėjau išlikti išdidi, ir kad tie vyrai, pagalvotų, kad nebijau ir tada mane paleistų. Kvailelė aš paskutinė..
-Štai ir atvažiavome,-pranešė vairuotojas.
-O pagaliau, nes tas dvokas nuo jos mane baigia visiškai supykint,-pasakė sėdėjęs prie manęs vyras ir nupjovė virves. Kaip gera buvo kai galėjau pasukioti rankas.. Tačiau nespėjus pasidžiaugti, jau mane ištempė iš mašinos ir pradėjo temti į oro uostą. Viduje buvo daug žmonių, galėjau puikiai pabėgti, tik viena bėda, kad manęs niekas nepaleido, o laike už rankos. Netoliese pamačiau keletą policininkų ir jau norėjau surėkti, bet pajaučiau kaip ranka laikiusi mane tik dar labiau susispaudė, tad tylėjau..
Kai mane užregistravo ir nuvedė į lėktuvą po truputį pradėjo rinktis žmonės, bent jau supratau iš šurmulio sklindančio lėktuve, o pati buvau nusisukusi į langą ir visą laiką verkiau. Netrukus pajutau, kaip prie manęs kažkas atsisėdo, tačiau nedrįsau atsisukti, man patiko draugija, nors ir nepažįstama, bet nesijutau tokia viena. Už manęs buvęs žmogus ilgai malėsi kol viską susitvarkė, o per tą laiką aš buvau spėjusi aprimti ir apsivalyti akis. Kai pagaliau išdrįsau atsisukti pamačiau jaunuolį tamsiai rudais plaukais kuris kažką darė prie kojų, o pamatęs, kad žiūriu į jį ištiesė ranką ir pasakė:
-Hello, do you speak Lithuanian?
-Taip,-atsakiau.
-O, fainai. Aš Jokūbas, o tu?
-Ieva,-pasakiau ir nusisukau.
-Kas yra? Liūdi, kad tenka išskristi?
-O kaip čia galima neliūdėti?-atsakiau klausimu į klausimą.
-Na, man tai nėra ko liūdėti, skrendu atostogauti.. Dar kai nuotaika puiki, nes išlaikiau egzaminus tai tėvai padovanojo man kelionę,-pasigyrė jis.
-Mmm. Mat kaip.
-Tai kodėl verki?
-Aš? Neverkiu,-pratariau.
-Tai ką ašaros pačios bėga iš akių?-nusišypsojo jis.
Tik tada pajutau, kad vėl verkiau..
-Nu, verkiu. Ir ką?-atkirtau šiurkščiai.
-Nieko, galvojau gal galėčiau kuo pagelbėti, bet jei nenori, tai nereikia. Beje, kas galvai?-parodė jis į galvą.
-O šūdas,-prisiminiau, kad aš vis dar užsirišusi kažkokią skiautę, kuri tikriausiai senai permirkusi nuo kraujo,-gal turi veidrodėlį ar ką?
-Turiu,-ir pradėjo raustis jis kuprinėje, suradęs ištiesė man veidrodėlį,-imk.
-Mh, o siaube,-surikau beveik ant viso lėktuvo pamačiusi save. Rožinės palaidinės skiautė buvo raudona raudona, plaukai susitaršę ir sulipę nuo kraujo.. -bėgu į tualetą..
Nubėgusi viską nusiploviau ir šiek tiek pasitvarkiau, tačiau vistiek atrodžiau siaubingai. Iš kišenės išsitraukiau dar vieną skiautę ir vėl apsirišau galvą, netrukus grįžau į savo vietą.
-Tai nepasakysi kas buvo?-vėl zyzė Jokūbas.
-Ne.
-Nu gerai, tada labanakt.-pasakė jis ir įsitaisė kėdėje. Įsijungė mp3 grotuvą ir užsimerkė. "Pienburnis" pagalvojau. Netrukus pakilome ir stiuardesė pasakė, kad skrisime apie keturias valandas. Tiek laiko turėjau tam, kad sugalvočiau ką dabar daryti..