Šnabždesys į ausį, ...
pabudau nuo jo. Viskas vyko taip greitai, kad net nespėjau susivokti.
-Ieva!-tyliai sakė Dakota,-Ieva, kelkis, greičiau.. Nagi..
-Ką?.. Kur aš?-apsidairius paklausiau.
-Vėliau.. Ieva, imk mano rūbus, renkis... Greičiau, kol jos negrįžo. Dėkis kapišoną. Greičiau..-padėjo man apsirengti Dakota ir ištempė iš kambario.
Nuo staigaus pakilimo iš lovos man apsvaigo galva, aš ničnieko nesupratau, kodėl mes turim tyliai bėgti, kodėl mes kalbame tyliai, kad net vos girdisi, kodėl Dakota lekia ir vis dairosi pro langus?
-Kas čia darosi? Kur mes bėgam?-paklausiau uždususi.
-Mes bėgam į vieną apleistą namelį netoli nuo čia, mums reikia pasislėpti, tiksliau tau reikia pasislėpti.
-Ką? Nuo ko man reikia pasislėpti??
-Nuo Gabrielės ir jos močiutės! Tu net neįsivaizduoji, ką jos norėjo padaryti..
-KĄ?!-sušukau aš.
-Išvežti į Turkiją kažkokiam arabui! Negalėjau to leisti, ir vos tik jos išvežė klientą aš puoliau tave žadinti, bet tu niekaip nesikėlei..
-Kokį klientą?!-pertraukiau aš ją.
-Palauk.. Aš tau viską papasakosiu, vos tik mes ten nusigausim. Dabar turim didelių rūpesčių..-parodė ji man į dvi lemputes artėjančias prie namo.
-Ką darysim?-drebančiu balsu jos paklausiau.
-Bėgsim į tolimiausią kambarį ir šoksim pro langą!-tempėsi ji mane.
Mes nubėgom į kažkokį kambarį ir Dakota atvėrė langą, aš užlipau ant palangės ir nuleidau kojas, kartą jau tai esu dariusi ir iš daug aukštesnio aukščio.. Nušokau ant kažkokių plytų ir griuvau nuo skausmo kojoje. Netrukus nušoko ir Dakota ir mane stengėsi pakelti.
-Kelkis Ieva.. Aš tavęs nepanešiu..
-Aš.. aš negaliu.. Koją skauda..-pro ašaras ištariau. Kojos skausmas buvo nežmoniškas, tačiau tikėjaus, kad ją tik pasitempiau. Tuo tarpu mašinos variklis jau buvo užgesęs ir jau netrukus pamatėme pirmąsias šviesas name.
-Aš.. Aš pasistengsiu,-baimės kupinu balsu suspigau, kai pabandžiau atsistoti,-tik man reikės tavo pagalbos..
-Gerai, paskubėkim..
Mes nubėgom į mišką, visą laiką aš žliumbiau nuo skausmo.. Mes bėgom kokias 15 minučių ir tada įėjom į tokią aikštelę kurios viduryje stovėjo namukas, visai padorus, tačiau nedegė jokios šviesos jame.
-Štai čia pabūsime iki ryto,-parodė ji man.
-O..o.. O jos nežino apie jį?
-Neturėtų, nes aš čia kažkada senai užklydau begrybaudama, jos niekada neina taip toli, mat bijo pasiklysti.-nusijuokė ji.
Mes nuėjom į tą namelį, džiaugiaus kai galėjau padėti koją aukštai, skausmas kaip mat sumažėjo, tačiau jį vis dar jaučiau.. Dakota tuo metu uždeginėjo žvakes. Po kelių minučių namelio vidus tapo visai šviesus ir galėjau įžiūrėti kas buvo kambaryje. Stovėjo mini šaldytuviukas, kelio spintelės, kriauklė, viryklė. Beveik per vidurį stovėjo stalas ir trys kėdės, o kampe, kur aš sėdėjau, buvo sofa-lova. Niekur nemačiau nei tualeto, nei vonios ar dušo, tačiau sužinojau, kad yra lauko tualetas, o netoliese teka upelis. Matyt ten ir eidavo praustis čia gyvenę žmonės..
Kai galų gale Dakota atsisėdo šalia manęs aš prakalbau.
-Jos tikriausiai mūsų ieško..
-Net negaliu įsivaizduoti kas ten darosi, tikriausiai daiktai skraido į sienas..-nusijuokė ji, tada pastebėjusi mano žvilgsnį kuris reiškė "Pasakok" surimtėjo ir pradėjo kalbėti...
-Taip, žinau, kad po viso šito tu manęs nekęsi, tačiau.. Viskas prasidėjo kai atvykau į Lietuvą. Atvykau pas Gabrielę ir mes gerai bendravom, netrukus ji pasiūlė nuvažiuoti į jos senelės sodybą savaitgaliui ir viskas buvo panašiai kaip tau, jos senelė kažkur vakare išskubėjo ir liepė pasidaryti arbatos, jos elgėsi kažkaip keistai, tad galvoju, kad geriau nei ką valgysiu, nei ką gersiu. Kai jos senelė išvažiavo, pasakiau, kad nieko nenoriu ir nuėjau į viršų. Sėdėjau prie lango ir girdėjau, kaip apačioje Gabrielė rėkauja į telefoną, kad aš negeriu tos arbatos, tačiau kai ji padėjo ragelį viršuje taip ir nepasirodė, pagalvojau, kad gal ji supyko ir todėl ir neateina, tad sėdėjau kambaryje. Po kokio pusvalandžio išgirdau mašinos burzgimą ir pasižiūrėjau pro langą, iš mašinos išlipo Gabrielės močiutė su kažkokiu vyru, jie įėjo į namus. Tyliai pravėriau duris, kad girdėčiau ką jie kalba ir išgirdau kaip Gabrielė sakė, kad aš viršuje, netrukus išgirdau žingsnius laiptais ir tarpduryje pasirodė Gabrielė, jos močiutė ir kažkoks vyras. Jis man prisistatė, sakė esąs Jonas, tačiau nelabai tuo patikėjau. Jis kažką pašnibždėjo tai senei į ausį ir ji su Gabriele pasišalino ir užrakino kambarį iš išorės, o vyras mane nužvelgė ir pradėjo atsiseginėti marškinius. Tada aš supratau ką jis ruošiasi daryti ir pasiemus visokias knygas ir viską kas tik pasitaikė po ranka mėčiau į jį, tačiau jis vis artėjo ir artėjo. Tada man nebuvo nieko kita likę tik kaip atsidaryti langą ir bandyti iššokti, ir kai jau buvau iškišusi vieną koją mano ranką sučiupo tas Jonas. Jis mane nustūmė ant lovos, aš daužiausi, rėkiau ir dariau viską ką tik pajėgiau, tačiau nesugebėjau jo nugalėti, nes jis mane sumušė taip, kad netekau sąmonės, dar ir dabar kelio mėlynės šonuose išlikusios.. atsibudau tik tada kai užsidarė durys ir pasilikau kambaryje viena, gulėjau lovoje ir verkiau, rėkiau visą dieną.. Nieko nevalgiau ir nieko negėriau, net gi buvau pagalvojusi iššokti pro langą ir užsimušti, ir tada kai pagaliau išdrįsau užėjo į kambarį Gabrielė ir atnešė kažkokius rūbus. Nors, ten net neįmanoma buvo pavadinti rūbais, ten buvo pagrinde visokios virvutės, ir tepasakė, kad turiu kuo greičiau apsirengti, kad patikčiau kažkokiam Antanui, kurio vardas vėl tikriausiai išgalvotas buvo, kuris turėjo mane nuvežti į privatų oro uostą iš kurio išskrisčiau į Turkiją, o ten mane pasitiktų kažkoks arabas su kuriuo po to susituokčiau. Aš išmečiau visus tuo rūbus pro langą ir užpuoliau Gabrielę, tačiau ji išsitraukę švirkštą ir suleido man raminamųjų ir paliko gulėti ant grindų.. Kai protas išsiblaivė supratau, kad vienintelė mano viltis yra prisidėti prie jų.. Ir vos tik vėl išvydau tą Gabrielę viską jai pasakiau ir ji pasitarusi su močiute pasakė, kad joms tikrai praverstų dar viena padejėja. Nuo tada aš dirbu joms, tėvams Amerikoje sakau, kad noriu vasaros atostogas praleisti čia, Lietuvoje su Gabriele.. Visą laiką gyvenu čia, Gabrielės tėvai seniausiai galvoja, kad aš išskridusi atgal, o Gabrielė visai nesenai sugalvojo eiti į mokyklą, tam, kad pritrauktų dar merginų. Anksčiau ji niekada į ją nėjo, nes ją mokė močiutė namuose, bent jau taip jos sakė Gabrielės tėvams, o kadangi Gabrielės močiutė buvusi mokytoja jie jomis tiki.. Ir jau maždaug mėnesį ieškojome kokios nors merginos, jau kelias buvome suradusios, bet jos vis negalėdavo čia atvažiuoti.. O dabar tu, taip greitai užkibai ant mūsų kabliuko, kad net keista.. Patikėk kaip apie tave kalbėjo tas Jonas.. o rytoj turėjo pasirodyti ir pats Antanas.. Tačiau, aš nenoriu, kad tave išvežtų ir tave kankintų, nes tu man tapai tikra drauge..-baigė ji su ašaromis akyse.
-Tu.. tu.. Tu nori pasakyti, kad.. kad tas Jonas mane..?-sušukau.
-Dėja.. bet aš nieko negalėjau padaryti..-nuleido galvą ji.
Jaučiau kaip mano gyslomis tekantis kraujas užvirė, kaip aš išraudonavau, kaip mano akyse per kelias sekundes susikaupė upeliai ašarų.. Jaučiau kaip draugystė Dakotai virto neapykanta, o tuo metu Gabrielę ir tą jos močiutę galėjau pasmaugti savomis rankomis.
-Tu..tu.. TU ESI PASKUTINĖ KALĖ DAKOTA! KAIP TU DRĮSTI TAIP RAMIAI VISKĄ PASAKOTI?! AŠ TAVĘS NEKENČIU! NEKENČIU VISA SIELA IR LINKIU TAU KO BLOGIAUSIO!!!!!!-rėkiau visa gerkle ir išmoviau pro duris.
Bėgau į mišką ir visiškai nejutau skausmo kojoje, tikriausiai tas skausmas perėjo į širdį, į plaučius, į smegenis.. Nežinojau ką dabar darysiu, kai esu.. kai esu sutepta. Man net baisu buvo pagalvoti.. Vienintelė mintis sukosi galvoje - "Surasti upelį ir nusiskandinti", tačiau net nežinojau ar į tą pusę bėgu... Nežinau kiek laiko bėgau, tačiau bėgau kiek galėjau, po to paskubomis ėjau vis atsigręždama atgal.. Netrukus pradėjo švisti ir netoliese pamačiau išėjimą iš miško, tačiau išgirdau trakštelėjimą kažkur už manęs ir pasileidau bėgti vis atsisukdama atgal. Ir tada kai atsisukusi tolumoje pamačiau kažkokį siluetą kuris dar buvo apsuptas rūko, norėjau atsisukti ir bėgti tiesiai ir niekur nesisukioti.. Bet prieš mano veidą buvo medis, kurio anksčiau nepamačiau ir stačia galva vožiausi į jį...