Vieniems balta spalva simbolizuoja tyrumą, skaistumą, gyvybę..
tačiau man balta spalva simbolizuoja mirtį, laidotuves, skausmą. Stovėjau prie motinos kapo su balta gėle rankose. Ką tik įvyko mano mamos laidotuvės. Tačiau net jos negali būti be skandalų. Tada, kai mes trise ir kunigas stovėjome ir meldėmės pamačiau ateinantį tėvą. Jis ėjo nelygiai, iš tolo matėsi, kad buvo girtas. Aš nelaukiau kol jis prieis, pati nuėjau.
-Dukrele.. Aš atsipra..-sugurguliavo, bet jį nutraukiau.
-Ko čia reikia tau?!-sušukau.
-Aš atėjau pas tave, palaikyti,-malė jis žodžius.
-Man tavęs tokio nereikia. Eik iš kur atėjęs,-parodžiau pirštu į tą pusę iš kurios ji atėjo.
-Kaip tai tau nereikia? Tu nesupranti ką kalbi.. Tu išprotėjai kaip ir tavo motušė,-sakė jis
-Aš suprantu ką šneku! Man tavęs nereikia..,-nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų,-tokio prasigėrusio! Man nereikia! Man reikia seno tėčio, kurį turėjau penkiolika metų!-pasakiau ir apsisukau. Grįžau prie mamos kapo, maldos buvo sustojusios, nes visi žiūrėjo, ką darysiu.
Priėjusi prie kunigo pasakiau:
-Šis ponas pasiklydo, parodžiau kaip grįžti atgal. Galime tęsti maldas.
Žinoma manimi niekas nepatikėjo, bet manęs niekas daugiau neklausinėjo. Žinau, kad tas vyras, yra mano senelių sūnus, ir kad jiems skaudu, dėl jo. Ir dėl manęs, kad aš taip su juo elgiuosi. Bet aš kitaip negaliu..
Baigėsi maldos, atėjo darbininkai ir užkasė baltą mamos karstą. Amžiams.
Netrukus kunigas išvažiavo į bažnyčią, o seneliai mane paliko vieną. Aš tik stovėjo ir žiūrėjau į dangų. Jis kaip visada buvo raudonas..
Ilgai nedelsiau, padėjau baltą gėlę ant mamos kapo, ji įsiliejo į kitas gėles, ir nužingsniavau link mašinos, kur laukė seneliai. Ramiai atsisėdau ir mes grįžome namo. Mane pasitiko trys mieli, raini kačiukai. Aš įpyliau jiems pieno.
Truputį pažaidžiau ir nuėjau prie kompiuterio. Įsijungiau facebook'ą. Naujų pranešimų nėra, naujų įvyių taip pat. Buvo tik du pakvietimai draugauti.
Viename kvietė Gabrielė nieko nelaukusi priėmiau. Kitas kvietimas buvo nuo kažkokio Aivaro, ilgai delsiau, bet priėmiau. Iš karto jis man parašė per chat'ą.
~Labas.
~Labas.
~Ką veiki?
~mes pažįstami?
~aš mokausi vienoje mokykloje kaip ir tu.
~Tai tu dar vienas kuris nori pasišaipyti?
~Ne.
~Ir kodėl gi?
~nes aš ne toks.
~tarkim, kad patikėjau. ir ką? ko iš manęs nori?
~noriu pabendrauti.
~ko tau norėt? gi žinai koks mano gyvenimas.
~ir mačiau kaip tu išgelbėjai kačiukus.
~tai kas kad matei? kodėl nepadėjai?
~padėjau, iškviečiau veterinarą. katės man irgi yra svarbios, tik manau ne tiek daug, kiek tau.
~tai ok.
~kodėl tu tokia pikta?
~aš tokia visada.
~negali būti.
~gali. ate.
~iki.
Išjungiau kompiuterį. Mane nervino tokie visokie tipeliai. Nuėjau į svetainę ir atsisėdau šalia Alfos ir Sofi. Jie žiūrėjo srovės. Drąsiu Kedys. Pedofilai. Ūsas. Stankūnaitė. Prokurorai. Tas pats šūdas kaip kiekvieną dieną. Jau vemt verčia. Ilgai neišsedėjau ir nuėjau į virtuvę. Pasiėmiau keptų sausainiukų ir nusinešiau į kambarį. Ten lakstė kačiukai. Atsisėdau ant lovos ir juos suvalgiau.
Persirengiau pižamą, ir tik tada kai atsisėdau į lovą ir užsiklojau su balta antklode pastebėjau, kokia aš balta. Veidas ir rankos beveik susiliejo su antklode. Nejaugi tai turėtų reikšti, kad aš tyra, skaisti, gyvybinga? Net jei ir reikštų, tai būtų anaiptol netiesa. Aš jaučiausi užšalus. Jokios gyvybės. Tik balta, marmurinė statula kažkur besiblaškanti ir ieškanti ramybės.