Viena, dvi, trys...
ledų porcijos manęs pavakarį laukia. Nors dar tik rytas, bet į mokyklą ruošiuosi linksmai. Šiandien lakstau po kambarį, nebevaikštau paniurus ir užsigalvojus iki tol kol iš minčių sapno mane pabudina kvietimas iš virtuvės. Ne, šį rytą, aš pati nulekiu į virtuvę ir grakščiai klesteliu ant kėdės. Dvi poros nustebusių akių į mane žiūri, o aš tik tarsteliu:
-Labas rytas, koks šis rytas gražus, tiesa?
-Ka..Kas tavo nuotaiką taip pakėlė?-nustebusi paklausė senelė Sofi.
-Niekas močiut, niekas. Tiesiog stengiuosi viską pradėti iš naujo naktį viską apgalvojau, ir supratau, kad negaliu visą gyvenimą paskirti liūdėjimui. Manau, kad mama ir sesuo džiaugtųsi tai girdėdamos.-nusišypsau jai ir pradedu teptis šokoladinį kremą ant riekelės batono. Įsipilu į puodelį pieno ir kakavos, gerai išmaišius ją išgeriu keliais gurkšniais. Sudedu indus į indaplovę ir išrūkstu pro duris. Šį rytą į mokyklą eisiu pėsčiom, norėjau apsižvalgyti ir įsiklausyti į rytmetinį paukščių čiulbėjimą, norėjau įsižiūrėti, kaip skuba žmonės, mokiniai, kad tik nepavėluotų kur jiems reikia. Aš niekur neskubėjau.
Ėjau lėtai. Ir tada prie manęs pribėgo kažkoks vaikinukas.
-Labas,-uždusęs pratarė jis.
-Kas tu?-paklausiau.
-Čia aš. Aivaras, ką nepažinai manęs?-nusijuokė.
-Ne.-nusistebėjau pati, nes mokykloje jį dažnai matydavau, jų klasė yra šalia mūsų. Tačiau šiandien jis buvo kažkoks pasikeitęs. Plaukai lyg ir patamsėję (arba man taip atrodo pro juodus akinius), apsirengęs irgi kitu stiliumi, šis stilius išryškina jo raumenis. Anksčiau jis buvo su apsmukusiais rūbais, tačiau dabar atrodė pasitempęs.
-O velnias, tuoj skambutis. Tu neskubi?-nustebęs paklausė.
-Ne, neskubu. Pirma pamoka nėra itin svarbi. Choreografija.
-aaa. Suprantu, na, bet man pirmoji matematika. Turiu bėgti. Iki.-pamojamo jis ir nulėkė į mokyklą.
Vėl ėjau viena. Mokiniai jau beveik nėjo, matyt buvo prasidėjusi pamoka.
Šiek tiek paėjau ir pasukau link mokyklos. Ėjau tiesiai į aktų salę, kur mums vyko choreografijos pamokos. Įgriuvau pro duris ir visi sužiuro į mane. Turėjau išlikti rami ir šalta, kad atlaikyčiau visus tuos žvilgsnius. Atsiprašiau mokytojos, kad eilinį kartą vėluoju, bet ji jau priprato, ir į mano žodžiu nebekreipė dėmesio, nes žinojo, kad sakysiu tą patį. Atsistojau kampe prie Gabrielės.
-Labas, tai eisim šiandien į ledainę?-paklausė ji tyliai, kol mokytoja aiškino "Čia Čia Čia" šokio žingsnelius.
-Labas, eisim.-atsakiau.
-Nieko prieš, jei eis ir mano puskė?
-O ji mokosi mūsų mokykloj?
-Ne, ji atvažiavo su savo tėvais iš Amerikos ir gyvena pas mus, tai jei ką, ji ateitų.
-Tai ok, aš nieko prieš.-nusišypsojau. Mūsų pašnekesį nutraukė mokytojos balsas.
-Panele Ieva, gal malonėtumėte ir su mumis pasidalinti dalykais, kurie yra svarbesni už pamoką?
-Ne,-atkirtau mokytojai.
-Duok pasiekimų knygelę!-sušuko ji.
Nunešiau tą knygiūkštę ir mokytoja įrašė pastabą. Tipo, kad neklausau ką dėsto mokytoja. Pfff.
-Tegul pasirašo mama ir atneši kitą pamoką parodyt.
-Neturiu mamos.-nusišypsau jai.
-Tėtis tada tegul pasirašo.
-Ir tėvo neturiu.
-O brolį ar seserį turi?-ji jau nervinosi.
-Nieko neturiu.
-Tai su kuo tu gyveni?!
-Su seneliais.
-Tai tegul jie ir pasirašo! O dabar marš į savo vietą! Ir taip per tave kiek pamokos užtrukom! Šoksit per pertrauką!
Lėtai nuėjau įsidėjau knygelę į kuprinę. Mokytoja jau toliau aiškino šokio žingsnelius, o aš stovėjau sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir laukiau skambučio. Vos tik jis pasigirdo, visi skuodė iš salės, mokytojai nieko nespėjus pasakyti. Su Gabriele išėjome berods priešpaskutinės, mokytoja bandė įrašyti pastabas, bet mes užprotestavom, kad reikia visiems rašyti, tai šį kartą išsisukom.
Mes su Gabri nuėjome į valgyklą ir nusipirkome po bandelę. Netrukus praėjo dar viena pamoka. Po to dar viena.. Ir dar. Šiandien buvo penkios pamokos, ir kai nuskambėjo skambutis į paskutiniąja visi linksmai nuėjo į istorijos kabinetą. Pamoka prabėgo greitai, man bent jau, nes visą pamoką miegojau.
Išėjus iš mokyklos, mes su Gabri lėtai ėjome link ledainės, ji buvo beveik prie pat mokyklos, tačiau reikėjo pasukti už kelių posūkių. Ėjome pasišnekučiuodamos, kadangi liko tik savaitė mokytis iki vasaros, artėja daug testų ir kontrolinių, bet vistiek dar kelis kartus susitiksim. O paskutiniąja dieną eisim į mokyklos atsisveikinimo diskoteką, kuri vyks didžiojoje sporto salėje. Turėtų būti linksma pasišokti.
Tačiau, kad ir kaip stengiuosi nuvyti mintis šalin, jos vis veržiasi į mano galvą. Mintys apie mamą. Apie jos tokį vaikišką pasitraukimą...
-Ieva..?-pažadino lyg iš transo Gabri balsas,
-Taip?
-Mes šiaip jau atėjome,-nusijuokė ji.
-Ach taip, tiesa. Kur sėdam?
-Nežinau, gal kur lauke, nes šilta, o viduj tikriausiai dar šilčiau.
-Tai gal sėdam ten, į pavėsį?-parodžiau jai stalelį kampe.
-Galim.
Atsisėdus priėjo lyg ir padavėja ir padavė ledų meniu. Aš išsirinkau "Egzotiška fantazija" ledus. Vaniliniai ledai su daug vaisių. Gabri išsirinko irgi kažkokius, bet pavadinimo neįsidėmėjau. Žinau, kad kažkas su šokoladu.
-O tai ateis ta tavo puskė?-paklausiau jos.
-Jo, jau tuoj turėtų.
-O kiek ji pas jus gyvens?
-Kelias savaites..
-O, štai ir ji,-pamojavo kažkam Gabri.
Prie mūsų priėjo daili šviesiaplaukė. Matėsi, kad vaikosi madą, nes buvo apsirengusi labai madingai.
-Labas Dakota, čia Ieva,-parodė į mane Gabri.
-Hey,-pamojavo ji man.
-Labas,-atsakiau.
-Sėskis kur nors.-įsiterpė Gabri.
Ji prisėdo ir mes valgydamos ledus išsišnekėjom. Aš daug sužinojau apie jas abi, o jos apie mane. Susitarėm, kad savaitgalį važiuosim į Gabrės sodybą. Na ką, tereik atkentėt vieną dieną ir jau šėlsim prie ežero. Kai suvalgiau "Egzotišką fantaziją" užsisakiau dar vienus ledus, bet paprastus - braškių skonio.
Kai visos viską suvalgėme pakilome ir susimokėjome už ledus ir pieno kokteilius. Šiltai atsisveikinome ir aš pasukau į savo pusę, jos į savo, ir nuėjome namo...