Tylūs žodžiai..
skambėjo virtuvėje. Ką tik atsikėliau. Girdėjau kaip seneliai kalbėjo apie mokyklą. Wtf? Į mokyklą?! DABAR?! Jokiais būdais. Pašokau iš lovos ir kaip viesulas nulėkiau į virtuvę
-Neisiu aš į jokią mokyklą!-sušukau.
-Ieva, reikia, jei neisi suprastės tavo pažymiai.-aiškino močiutė.
-Bet aš ir taip dešimtukais mokausi,-prieštaravau, tačiau vis dėl to nenorėjau jų nuvilti, juk jie taip dėl manęs stengiasi..-gerai, eisiu į tą mokyklą.
-Puiku, rytoj ryte tave nuveš Alfredas,-nusišypsojo ji ir nuėjo kepti blynus. Beje Alfredas yra mano senelio vardas, keistokas, tiesa? O močiutė vardu yra Sofija, irgi gan keistas, bet man patinka. Pasedėjau virtuvėje, stengiausi vyti mintis šalin dėl mamos, tačiau jos vis sukosi galvoje. Kai pavalgiau nuėjau į kambarį ir palaukiau kol senelis Alfa(taip aš trumpinu jo vardą) atveš mano daigtus. Viską susidėliojau ir kibau prie namų darbų, o jų buvo krūva. Kol viską kruopščiai padariau, praėjo tikriausiai kelios valandos. Aš labai neturėjau ką veikti..
Atsisėdau ant palangės ir stebėjau visus žmones. Vieni kažkur skubėjo, kiti ėjo lėtai gėrėdamiesi diena. Treti ėjo susikibę su savo antrosiomis pusėmis. Nežinojau, koks tai jausmas. Turėti antrą pusę. Tačiau man ne tas galvoje rūpėjo. Mano akys užkliuvo už žiauraus vaizdo. Pamačiau gaują 11 o gal 12 metų vaikų, keli berniukai ir kelios mergaitės. Jie stovėjo prie namo kampo, ten į juos niekas nekreipė dėmesio, lyg ir nematė, o jei ir pamatydavo tai tik permesdavo akimis ir toliau rūpindavosi tik savo reikalais. Tačiau tik ne aš. Jie ten kažką darė, tačiau buvo labai sunku įžiūrėti ką.. Bet kai pamačiau man atvipo lūpa, užvirė kraujas.
Tie maži, sukti nenaudėliai, kurie yra maži augantys chuliganai, tačiau prie tėvų apsimetantys geručiais angeliukais, kankino KANKINO katę su kačiukais. Kačiukus mėtė į sieną, katę spardė. Aš negalėjau ramiai toliau sedėti.
Nubėgau į virtuvę pasiėmiau patį didžiausią peilį ir bėgau prie durų. Prieš išbėgant sušukau:
-GREIT GRĮŠIU,-ir trenkiau durim.
Žinojau, kad jie matė, kad turiu rankose peilį, ir kad stebės pro langą kur einu, jei reikės, net ir seks. Bet aš dėl to nesijaudinau. Tegul pamato, kaip pirmą kartą išgelbėjau kažkam gyvybę.
Aš lakstau greitai, tad po kelių minučių priartėjau prie tų chuliganų. Jie manęs ačiū dievui nematė.
Vienas toks berniukas, stovėjo toliausiai, bet juokėsi daugiausiai. Aš čiupau už jo kapišono ir pakėliau, tas pradėjo žviegti ir spardyti, parodžiau peilį. Kiti irgi sukluso ir išsigandę žiūrėjo į metalą žvilgantį mano rankose.
-Kurį? KURĮ klausiu papjauti pirmą?!-surėkiau ant visos gatvės. Žmonės jau rinkosi aplink. Iki šiol visur skubėję ir nesirūpinę niekuo kitu, tik savimi žmonės susidomėjo reginiu. Kur iš šalie atrodo, kad kažkokia paauglė prikibo prie mažų nekaltučių vaikų. Tačau tie kurie pasiliko ilgiau, suprato, kame čia reikalas.
-Kaip matau jau bijot.-nusijuokiau ir paleidau tą padariukštį, jis nubėgo prie draugų,-o dabar taip! Jei norit, kad jums nieko nenutiktų, nes man nesvarbu, kad čia pilna žmonių, pabučiuojat KIEKVIENĄ kačiuką, aišku?-rėkiau visa gerkle.
Jie persigandusiais žvilgsniais palinksėjo ir paglostė ir pabučiavo kiekvieną kačiuką.
-O dabar dinkit iš čia! Ir kad daugiau nematyčiau!-truputį pagąsdinau su peiliu ir jie visi pabėgo.
Kai kurie minioje buvę žmonės pradėjo ploti, kiti buvo pasibaisėję tuo ką dariau aš. Kokia likimo ironija. Net jei ir darai gerą darbą, žmonės palaiko silpnesnius.. Tačiau ką padarysi..
Pritūpiau prie mamos katės ir kačiukų. Jie visi buvo leisgyviai, jų gyvybės kabojo ant plauko. Negalėjau leisti, kad kačiukai netektų mamos, kaip netekau aš, ir negalėjau leisti, kad mama netektų savo kačiukų..
-Dievaži žmonės! Nestovėkit išsižioję, kas nors iškvieskit veterinarus! Ir kuo greičiau!-sušukau. Kažkas vis dėl to reagavo į mano žodžius ir po kokių penkių minučių atvyko veterinaras.
Jis apžiūrėjo kačiukus, sakė, kad jie yra sumušti, kad jiems reikia atsigauti. Tačiau katė, vargiai ar išgyvens. Ją labai prispardė. Veterinaras sakė, kad jos gyvybė jau blėsta.
Mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Trys, maži, leisgyviai kačiukai šiame žiauriame ir nuskurusiame pasaulyje vieni. Vieni kaip pirštas. Turintys tik vienas kitą..
Žmonės pamažu skirstėsi, niekas nepasisiūlė pasiimti bent vieną kačiuką, priglausti, rūpintis..
-Ieva, matėme ką padarei. Mes tavimi labai didžiuojamės,-išgirdau senelio Alfos balsą už nugaros,-jei nori, mes galime juos priglausti kol jie užaugs ir bus pajėgūs išgyventi patys.
-Jums nebus didelės naštos?-paklausiau.
-Nesijaudink dėl mūsų. Mes žinome, kaip tu myli kates.
-Ačiū jums,-padėkojau ir pasiėmiau kačiukus.
Jie gailiai kniaukė... Kai parnešėm namo senelė jau buvo paruošusi jiems pieno, jie visi priėgo ir gardžiai viską išlakė..
-Ieva.. Kada norėtum palaidoti mamą?
-Vakare.. Tada kai vakaras bus raudonas.-negalvodama pasakiau.
-Tada pasiruošk.. Rytoj vakare palaidosim tavo mamą..
Aš nieko nesakiau, nenorėjau eilinį kartą susigraudinti.
Iš kelių nereikalingų skarų patiesiau kačiukams guoliuką. Jie visi sugulė ir užmigo.
Reikės rytoj nupirkti smėlio dėžutę ir maistelio.. Rytoj mokykla. Tikiuosi, kad laikas joje prabėgs greitai, nes nenoriu ištisą dien klausytis užgauliojimų.
Aš nusiprausiau ir persirengiau pižamą.
Atsiguliau į lovą ir prieš užmiegant girdėjau, kaip virtuvėje vėl skamba tylūs žodžiai..