Tie raudoni vakarai..
kas vakarą juos matau pro savo langus. Atsisėdu ant palangės ir žiūriu į tolį, klausau svirplių dainų, kvėpuoju vakaru. Nusiraminu. Šio vakaro idealią ramybę nutraukė stiklo dūžis, "Mama vėl siautėja" pagalvojau ir nuėjau pasižiūrėti kas ten darosi.
Pamačiau daug stiklo, pamačiau mamą su prapjautom venom ji gulėjo ir nejudėjo. Aš iš karto paskambinau greitąjai ir ji atvyko po kelių minučių. Aš raudojau nežmoniškai. Jei mama mirs, aš neturėsiu tėvų.. Tikrai ne tokio gyvenimo visą gyvenimą troškau.. Bet.. MAMA PRASIPJOVĖ VENAS, o tai reiškia, kad norėjo nusižudyti.. Negi ji nepamena, kad turi mane? Negi nesupranta, kad nors ir kaip ji būtų atitolusi nuo manęs, aš ją vistiek labai myliu ir man jos reikia?
Kai nuvykome į ligoninę seselės mane pasodino laukiamajame, o pačios nubėgo padėti gyditojams kovojantiems už mano mamos gyvybę. Aš sėdėjau ir žiūrėjau į tolį. Mačiau kai pro mane lakstė daug žmonių, netrukus jie nebebėgo, tik paskubomis ėjo, o ir paskui tik ėjo. Neskubėjo. Jaučiau močiutės ranką ant peties. Girdėjau kai atėjo gydytojas ir pasakė tai, ką sako kiekvienas gydytojas, kai neatlieka savo darbo:
-Padarėme viską ką galėjome, tačiau jos išgelbėti nepavyko.
-Jūs nepadarėt net pusės to ką galėjot, kad ją išgelbėtumėt!-sušukau aš su panieka balse.
Jaučiau kaip jis sutriko. Aš sakiau tiesą.
-Atleiskite gydytojau, jai dabar labai sunkus metas. Ieva ką tik neteko svarbiausio žmogaus savo gyvenime..-aiškinosi senelė.
-Močiute, nereikia čia aiškintis,-nuraminau ją,-daktare, noriu pamatyti savo mamą.
-Nemanau, kad tai gera mintis, jus gali ištikti šokas,-sakė daktaras.
-Man nesvarbu. Ar šokas, ar dar kas. NORIU PAMATYTI SAVO MAMĄ!-pradėjau šaukti per visą ligoninę, visi žmonės į mus sužiuro, tad daktarui neliko nieko kita, kaip tik mane nuvesti.
-Ievute, gal man eiti kartu?-girdėjau senelės balsą kai jau ėjau paskui tą žudiką.
-Nereikia. Išgyvensiu, ačiū,-pasakiau jai. Suvokiau, kad tai vieninteliai mano artimieji. Na, dar kažkur gyvena dėdė, bet jo šimtus metų nemačiau.
Kai priėjome palatos duris iš jų vaikščiojo seselės ir išnešinėjo visokiu aparatus. Giliai įkvėpiau.
-Noriu pabūti viena.-pasakiau.
Daktaras linktelėjo ir pasišalino su visomis buvusiomis seselėmis.
Aš lėtai įėjau į palatą. Ji buvo balta balta. Baltoje lovoje gulėjo išbalusi, tačiau dar rausvais skruostai mama.
Jei nežinočiau tiesos, manyčiau, kad ji miega. Tai yra savotiška tiesa. Ji miega, tik daugiau niekada nebeatsibus.
-Labas mama,-pradėjau su ja šnekėti, akyse susikaupė ašaros,-pagaliau tu būsi su Austėja. Žinau, kad jūs būsite laimingos kartu. Žinok, aš tavęs labai pasiilgsiu. Ir nors paskutinius mėnesius mes nebendravom, aš tave labai labai myliu, mama. Tikiuosi, kad ir tu mane mylėjai..-daugiau kalbėti nebegalėjau, pradėjau kūkčioti. Paskutinį kartą prisiglaudžiau prie jos rankų ir paskutinį kartą pabučiavau į skruostą. Tyliai atsistojau, pasižiūrėjau į jos ramų veidą ir išėjau.
Prie durų manęs laukė močiutė, ji irgi verkė. Mes apsikabinom ir ji nusivedė mane į mašiną. Atsisėdusios verkėm ir laukėm senelio, kol jis tvarkė visokius reikalus. Kai jis atėjo išvažiavome. Važiavome į miestą, į jų butą. Nuo šiol aš ten gyvensiu.
-Ievute, tavo daiktus paimsime kitą dieną, gerai?-pasakė senelis.
-Gerai, dabar norėčiau eiti atsigulti,-pasakiau.
-Pasistenk užmigti, jei ko reikės pašauk,-pasakė senelė kai valėsi nuo skruostų ašaras.
-Žinoma senele. Aš jus abu labai myliu.-pridūriau ir nuėjau į kambarį kuris nuo šiol mano. Buvo sutemę.
Aš atsiguliau į lovą ir užsimerkiau. Netrukus nugrimzdau į gilius ir juodus sapnus.
Visą naktį sapnavau košmarus. Kelis kartus seneliai buvo atbėgę pasižiūrėti, kad man yra, nes garsiai šaukiau. Kai pašokau iš lovos dešimtą kartą vėl atsiguliau ir šį kartą išmiegojau iki pat ryto. Tačiau neišvengdama juodų sapnų.
Išaušo nauja diena. Aš jos nelaukiau, nes žinojau, kad kaip ir kiekvieną dieną bus raudoni vakarai, nuo šiol jie man primins patį baisiausią dalyką kuris galėjo įvykti mano gyvenime. Mamos mirtis.