tik ramybės, tos ramybės kurią turi katės. Noriu būti nepriklausoma vienišė. Noriu dėl nieko nesijaudinti, nesvaisčioti apie ateitį ir nenarstyti praeities. Dėl nieko nesigailėti ir nieko nesiekti. Tiesiog džiaugtis kiekviena akimirka... Ar gi daug noriu?
Tačiau tai niekada nebus įgyvendinta. Nes aš, penkiolikmetė paauglė, turiu tiek problemų, kiek neturi kitas mano amžiaus paauglys. Tėvai skiriasi, sesuo mirusi. Mama kas dieną dėl jos verkia, tėvas neiškentęs jos to elgesio prasigėrė. Dėl to ir skiriasi. Tą dieną, kai įvyko tas nelemtas įvykis, kuris visiškai pakeitė mano gyvenimą įvyko prieš kelis mėnesius. Mama vežė mano anapilin išėjusią seserį į draugės gimtadienį. Jos važiavo ramiai, ir kai važiavo per sankryžą, kai degė joms žalia šviesa, dideliu greičiu lėkė kažkoks beprotis. Jo kelyje pasitaikė mano mama ir sesuo. Jis rėžėsi į jas. Tiesiai ten, kur sedėjo Austėja. Ji mirė iš karto. Mamai buvo sutrenkta galva, tačiau sąmonės neprarado. Ji viską matė savomis akimis. Ir prakeikė save. Prakeikė visus. Net mane. Ji kaltina save ir tik save, nepripažįsta, kad tas vairuotojas, kuris buvo girtas, ją nužudė. Prakeikė tėvą, prakeikė visus kuriuos pažinojo..
Ji su niekuo nekalbėjo, kol tėvas dar buvo blaivus ir padorus žmogus, mes galvojome, ją išvežti į psichiatrinę, kad pasveiktų ir vėl sugrįžtų pas mus. Bet mama sedėjo užsidariusi kambaryje kelias dienas, nieko neįsileido, nieko negėrė, nieko nevalgė. O žinojome, kad ji gyva tik iš tylaus verkimo. Iš pradžių man buvo taip pat, bet sugebėjau atsistoti. Tačiau ir dabar kartais susigraudinu pamačiusi mūsų su Austėja nuotraukas, kur mes prie ežero, ar namuose. Mūsų kvailas nuotraukas. Juk jai buvo tik šešiolika. Visas gyvenimas jai buvo prieš akis. Kaip ir man yra dabar.. Todėl ir pakilau. Išlipau iš tos ašarų ir nevilties bedugnės.
Tačiau mama negali. O aš jos taip pasiilgau, nors gyvenu su ja po vienu stogu, nebepamenu, kada paskutinį kartą jaučiau jos šilumą. Nepamenu, kada ji mane apkabino ir palinkėjo saldžių sapnų. Jei ne ta nelemta diena, viskas būtų buvę kaip anksčiau. Norėčiau turėti laiko mašiną ir atsukti laiką atgal. Tačiau.. Negaliu. Turiu kentėti viską dar kelerius metus. O tėvas.. Nebepamenu, kada jį mačiau blaivų, susitvarkiusį. Kas rytą išeinantį į darbą. Tokio tėvo nebeturiu.
Jei jūs manote, kad mano gyvenimas visiškai pilkas - klystate. Yra vienas geras dalykas, turiu gerus senelius. Jie mano didžiausias ramstis. Jie man padeda, sutvarko, nuperka reikalingiausius daigtus. Jei padėtis nepasitaisys (nemanau, kad ji gali pasitaisyti) planuoju persikraustyti pas juos. Negaliu gyventi apmirus. Pastaruoju metu ir draugai visi nusisuko. Niekas nepasako "Labas", arba "kaip laikais?". Esu vienišė.
Visada tokia būsiu. Vienintelis mano noras
būti viskuo patenkinta, patogiai įsitaisiusia pūkuota kate gulinčia primerktomis akimis, tvarkingai po krūtine sunertomi letenėlėmis ir murkti...