Paslaptis yra nepaslaptis kada ją žino daugiau žmonių nei vienas..
-Na, tai dabar einam pas mane?-paklausė manęs Kotryna, tačiau jos žodžius girdėjau miglotai.
Mes jau buvome išėjusios iš knygyno, visą laiką aš mąsčiau, stovėjau atsirėmusi į prekystalį ir nepaisiau piktų burbuliuojančių senučių ar piktų pardavėjos raginimų paeiti kiek toliau. Tiesiog... negirdėjau. Buvau paskendusi savo mintyse, savyje. Kai mano akys pamatė Kotryną ateinančią su keliomis knygomis, rodės, kad atsibudau iš transo, pajudėjau. Išgirdau kaip liūdnai ji atsidūsta, pamačiusi mano veidą, bet bandžiau nuvyti blogas mintis šalin.
-Hm... Gal susitiksim po kokios valandos? Na, man reikia pasirodyti seneliams, kad jis įsitikintų jog aš svei... gyva,-atsakiau.
-Gerai, žinoma. Aš gyvenu tavo laiptinėje, trečiame aukšte ir keturiasdešimtame bute.-nusišypsojo.
-Mh, žinosiu.
Mes jau buvome netoli, atpažinau gatves vedančias namo. O jei būčiau paėjusi dar šiek tiek.. Tada nebūtų to atsitikę, nebūtų ant rankos to dūrio žymės, apie kurią dar ir raudona! Dar, kai buvau su trumpom rankovėm, niekaip nesumąsčiau, kaip ją paslėpti.. Nenorėjau, kad sužinotų seneliai... Jau ir taip per daug žmonių žino.. Gertrūda. Esu tikra, kad jau pusė mokyklos tai žino, o gal ir daugiau.. Bet stebėjausi labiausiai Aivaru. Juk prieš savaitę atrodė, kad aš jam patinku, lindo prie manęs, norėjo bendrauti.. "Tačiau kas jį taip pakeitė.?" paklausiau savęs mintyse ir nusijuokiau. Gertrūda. Ji tai sugeba.
-Pralinksmėk.. Ieva...,-išgirdau beviltišką Kotrynos balsą. Aš persikreipusiu veidu į ją pasižiūrėjau ir kai ji pamatė mano veido išraišką nuleido akis.
-Atleisk, aš nenoriu tavęs liūdinti, dėkui, kad stengiesi man padėti, bet aš negaliu atsistoti, man rodos, kad niekada nepakilsiu iš tos vietos kurioje parkritau.. Aš neturiu jėgų. Norisi tik gulėti čia ir dabar, ant žolės, ir tiesiog gulėti ir apie nieką negalvoti..-aš buvau tokia įsijautusi, kad nepastebėjau, kad Kotryna atsigulė ant žolės ir įsistebeilijo į dangų. Kai pamačiau mano veidą aplankė šypsena. Aš taip pat atsiguliau, šalia jos, ir jaučiau jos šypseną ore, gera energija sklaidė apie mane. O toliau.. Toliau tiesiog gulėjau, kaip ir sakiau - nieko negalvojau, tačiau mano mintis aplankė vienas klausimas:
-O kiek dabar valandų?
-Amm.. Keturios ,- pasakė pasižiūrėjusi į laikrodį Kotryna.
Aš pašokau.
-Tie nelemti šokiai šeštą!
-O tai kas čia tokio, jei pavėluosi? Juk dar niebus iš karto daug žmonių,-šaukė ji kol vijosi mane.
Pagaliau aš sustojau, nes pritrūkau kvapo. Netrukus ji mane pasivijo.
-Supranti, šeštą turiu būti ten, nes dalins diplomus kažkokius, pažymių knygeles, o tik tada bus diskoteka, į kurią ,beje, aš neisiu.
-Kodėl? - nustebo Kotryna.
-Nes neturiu nuotaikos linksmintis..
-Bet Ieva..
-Kotryna, aš geriau žinau ko man reikia ir ko aš noriu..
-Na gerai jau gerai. Atleisk. Tai kada man tavęs maždaug laukti?
-Aš dar greitai išsimaudysiu, nes pasižiūrėk, kaip atrodau,-parodžiau jai savo riebaluotą galvą,- tai maždaug po valandos, kaip ir sakiau.
-Gerai, aš peržvelgsiu ką galėtum užsidėti..
-Dėkui, tau labai,-apsikabinau ją ir mes įžengėme į laiptinę. Kadangi gyvenau penktame aukšte, su Kotryna atsisveikinau prie jos durų. Aš palypėjusi į penktą aukštą prie durų sukryžiavau rankas, taip paslėpdama dūrį.
Paskambinau durų skambutį ir netrukus išgirdau rakinant duris. Pamačiau senelį, jis neatrodė labai laimingas...
-Ieva! Kur tu buvai visą naktį?!-pradėjo rėkti ant manęs,-ar tu bent žinai, kaip mes jaudinomės, kai tavo tėtis paskambino ir pasakė, kad tu pabėgai?!
-Aš... atsiprašau. Buvau pas Kotryną. Ji gyvena mūsų laiptinėj trečiame aukšte..
-Kas ji tokia?-jau nurimęs pasakė senelis.
-Draugė.. Susipažinom, kai buvau Turkijoje...
-Pamiršk tą laikotarpį, pamatysi, bus geriau..-pasiūlė man senelis,- na, nusiimk batus, senelė guli lovoje, jai nesenai masažą darė, tai turi pagulėt.. Sakyk, tu alkana?
-Truputį, bet nevalgysiu, einu maudytis dabar į dušą, o po to eisiu pas Kotryną, ten ir užkąsiu. Pasiruošiu į mokyklą ir nueisiu pasiimti pažymių knygelę...-pasakiau ir atsitūpiau, kad atsiriščiau batus.
-Taip, žinoma. Gerai pasibūk,-atsiduso Alfa ir pamatęs mano ranką išsigando,-Ieva?
-Taip...?
-Kas tai?-parodė. Aš persigandau.
-Hm. Na, nežinau kaip čia tau pasakyti.. Aš tau pamelavau, aš nenakvojau pas Kotryną..
-Tu leidaisi narkotikų?!-tyliai sušuko, matyt tam, kad neišgirstų senelė.
-Ne! Išklausyk manęs! Aš dėl to tikrai nekalta!-pradėjau jam pasakoti. Kai viską papasakojau, jaučiau daug geriau, kadangi manimi patikėjo. Tačiau jis nebuvo laimingas, nes papasakojau ir apie tėtį...
-Ievute, leisk man jam paskambinti..
-Gerai, bet aš irgi noriu paklausyti..
-Mhm.
Mes nuėjome į virtuvę ir alfa pasiėmęs mobilų paskambino tėčiui.
-Sveikas.
-....
-Ji grįžo. Sveika ir gyva.
-....
-Ne, kątik.
-....
-Apie tave? Viską papasakojo.
-....
-Mums reikia tryse susitikti ir pasikalbėti.
-....
-Rytoj.
-....
-Gerai, tiks ir dvyliktą.
-....
-O tu dar gyveni su ta?
-....
-Taip ji man pasakojo.
-....
-Gali nesiaiškint, rytoj bus laiko.
-....
-Taip, eis.
-....
-Nemanau, kad norės jos atsiprašyti.
-....
-Ji turi ką apsirengti.
-....
-Tu ką?! Tikrai esi ne tas, kurį mes užauginom! Tu žinai, kaip ji dabar jausis, nors ir nesideda?!
-....
-Tu nešauk ant savo tėvo!
-....
-Pasikalbėsim rytoj.
Ir tada padėjo ragelį. Aš žiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu.
-Jis sakė, kad nori, kad šiandien atsiprašytum Gabrielės, mat vargšelė apsiverkė nuo tavo žodžių ir nenori eiti į mokyklą vien todėl, kad ten būsi tu. Ir dar sakė, kad... kad jis kaip atsiprašymą davė jai suknelę, kurią vakar nupirko tau..
-Jis ką?! Kokia apsimetėlė! Gerai, kad nenori eiti, nes aš jai akis išdraskysiu!-pradėjau šaukti.
-Ieva, ša, tyliau. Nusiramink..
-Bet kaip jis taip galėjo?!,-pakilau nuo kėdės,-einu aš geriau maudytis, nes tuoj sprogsiu.
Nuėjus į vonią užtrenkiau duris, nusirengiau, pasileidau dušą. Įlindusi į karštą vandenį kaip mat nusiraminau. Jaučiausi nuostabiai. Duše prastovėjus pusvalandį prisiverčiau išlipti. Apsivyniojau rankšluostį ir nutypenau iki savo kambario, ten apsirengiau. Kai išėjau iš kambario užsukau pas senelę. Ji gulėjo ir žiūrėjo televizorių.
-Labas močiute,-pasisveikinau.
-Labas dukrele, senelis sakė, kad grįžai, tai jau šiek tiek nusiraminau. Galvojau, kad numirsiu..
-Nepyk.. Ir nejuokauk šitaip!
-Nepykstu.. Kur lėksi?
-Eisiu pas Kotryną, o iš jos iki mokyklos..
-O kada grįši?
-Na, gal aštuntą..
-Kodėl taip anksti? Tai pabūk.. O Ievute? Jūs gal su tuo, kaip ten jo vardas...-susimąstė,-va, prisiminiau, Jokūbas. Tai jūs su tuo Jokūbu draugaujat?
-Ką?! Ne, mes susipykę, atsisveikinom visam laikui, ne tikrai ne..-pasakiau.
-Bet tau jis patinka?
-Ne.... Iš kur ištraukei?-nuraudau.
-Matau iš tavo akių..
-Nesąmonė. Tikrai ne. Na, aš einu džiovintis galvą,-pabučiavau ją ir grįžau į vonią.
atsistojus prieš veidrodį, pamačiau, kad toje vietoje kurią buvau prasikirtus tik mažas taškiukas, reiškias buvo nerimta... Išsidžiovinau galvą, pasiėmiau kelis daikčiukus ir atsisveikinus nusileidau pas Kotryną. Ji mane pasikvietė į vidų....
________________________
Kada kitas įrašas nelabai žinau, tikiuosi, kad ši savaitė nebus užkrauta (nors tikriausiai bus, nes jau matės kontrą rašysim) ir parašyti laiko turėsiu. Dėkui, kad skaitot. Laukiu komentarų!