Aš manau visai kitaip. Taip, ugnis - viską griauna, tačiau dažniausiai mes kalti dėl to, kad ji kyla.. Netyčia užmiegame su cigarete burnoje ar rankoje, kuri po to nerūpestingai nukrenta ant medinių grindų, kartais paliekame degtukus netoli mažų vaikų, kurie jau suvokia kaip jais reikia naudotis, tik nesuvokia viso to pasekmės, arba paliekame įjungtą šildyti sriubą, kurią ketiname vakare valgyti su visa šeima.. Priežasčių kilti ugniai yra daug, tačiau niekada nepripažįstame savo kaltės, kad ir kokia aiški ji būtų...
Pamažu eidama iš ledainės pamačiau, kad su kaukiančiomis sirenom važinėja gaisrinės, policija ir greitoji. Visos mašinos važiavo į vieną ir tą patį tašką. Virš medžių, kurie dar išlikę mieste, pamačiau juodų dūmų stulpą. Dega. Dega namas. Susidomėjusi nuėjau pasižiūrėti, kas dega, ar yra sužeistų.. Ir kokia ta ugnis, kuri šėlsta tarp vis labiau juoduojančių kambarių sienų. Dar niekada gyvenime nemačiau savo akimis, iš arti, kaip dega namas. Vis labiau artėjant girdėjau vis labiau didėjantį šurmulį, pašnekesius, gelbėtojų šūksnius. Kai pagaliau pasirodė tas namas - vaizdas buvo kraupus. Stogo nebelikę, kažkada buvusios šviesios spalvos plytos buvo juodos it anglis, jau nekalbu kas darėsi viduje. Matėsi apdegusios užuolaidos, kurios dar visai nesenai puošė namus, dabar nuo jų lašėjo vanduo, tačiau ugnis vis dar šėlo. Ir kol kas nesimatė galo. Buvo susirinkusi gan nemaža minia žmonių, kurie čia jau nuo pat pražios. Tačiau vis ėjo ir ėjo žmonės, su tuo pačiu klausimu sklindančiu pro jų lūpas - Kas čia atsitiko?
Aš stovėjau nuošalėje, pasislėpusi po medžiu, iš čia viskas puikiai matėsi. Mačiau kaip vyrai ir moterys pylė kibirus vandens, kaip gaisrininkai darė tą patį. Mačiau vis išeinančius ir įeinančius raudonai apsirengusius vyrus. Girdėjau aikčiojančias senutes ir vyrus pasiryžusius padėti kuo tik gali. Netoli namo stovėjo šeimininkai. Moteris ir vyras, moteris verkė įsikibus į vyro marškinius, rėkė, kad jie turi išgelbėti jų margytę. Policininkai, gaisrininkai ir medikai žvalgėsi sumišusiais žvilgsniais, baimės kupinomis akimis stebėjo kiekvieną namo kampą, laukė išeinančių vyrų su maža mergyte ant rankų. Tačiau minutės bėgo, o niekas taip ir nepasirodė. Kai susimąsčiusi regėjau visą šį vaizdą išgirdau tylu verkimą ir mamytės šaukimą. Jis sklido iš namo antro aukšto, pro tą kambarį pro kurį dar nekyšojo liepsnos liežuviai, bet veržėsi dūmai. Nesuprantu, negi jie to negirdi?!
Prieiti prie jų negalėjau, buvo per daug žmonių, kol pro juos prasibraučiau galėjo tam vaikui kas nors atsitikti.. Turėjau veikti greitai. Apsidairiau, niekas manęs nepastebėjo, kai išlindau iš savo slėptuvės, nubėgau palindau po policininkų juosta "STOP" ir pribėgau prie namo. Kažkada vienų metų vasarą vykau į karinę stovyklą, kur mokė ir alpinizmo, tad dar šiek tiek mokėjau kopti. Pirmiausiai užkopiau virš pirmo aukšto lango, jau buvau pastebėta, žmonės šūkavo, pribėgo policininkai ir šokinėdami bandė mane sučiupti, lyg kokį vagį, tačiau aš nepasidaviau ir lipau toliau. Girdėjau kai gaisrininkai sako, kad tas kambarys įgriuvęs, todėl jie negali į jį įeiti, o jų kopėčios iki čia nesiekia, na bet čia buvo tik pasiaiškinimai. Kai šiaip tai įlipau į kambarį pusę jo nebuvo, jis buvo įgriuvęs, kaip ir sakė gaisrininkai. Dairiausi mažos mergaitės, bet per dūmus nieko nemačiau, dar kai jie griaužė man akis ir be perstojo kosėjau. Šiaip tai išrėkiau - Kur tu? , man atsiliepė silpnas balselis kažkur kampe, šiek tiek paėjau ir pamačiau susigūžusią mergaitę kuri labai verkė.
-Ša ša.. Nusiramink. Jau viskas gerai. Dabar turi man padėti, gerai?-pradėjau su ja kalbėti.
-Gerai,-išverkė ji.
-Dabar turime nueiti prie lango, aš tave iškelsiu ir tu nušoksi ant batuto, gerai?
Aš padėjau jai atsistoti ir mes greit nubėgome prie lango. Per tą laiką jau visi buvo sustoję pusračiu, gaisrininkai padėję milžinišką batutą, kad būtų lengva nusileisti. Aš ją iškėliau pro langą ir ji su baime nušoko, ačiū dievui laimingai. Netrukus pribėgo jos tėvai, jie ją apkabino ir verkė kartu. Ji patampė mamos sijoną ir pirštu parodė ir langą, kuriame baltavo purvinas mano veidas.
Tada prisiminiau, kad aš dar pati pavojuje,užlipau ant palangės, pasižiūrėjau į apačią... Buvo tikrai aukštai, giliai įkvėpiau ir iššokau. Pajutau kaip atšokau nuo batuto ir įkritau kažkam į rankas. Atsimerkiau o tai buvo.. Aivaras?! Ką tas čia daro? Greit išsivadavau iš jo gniaužtų, jis atrodė išsigandęs. Prie manęs pribėgo medikai, gaisrininkai, policininkai.. Klausinėjo visko, kad net nespėjau visko atsakyti, nes mane pasigavo ta mergytė ir jos tėvai, jie man dėkojo tikriausiai šimtą kartų, o aš jaučiausi laiminga, kad manęs svarbiausią akimirką neužklupo baimė, kuri po to būtų peraugusi į sąžinės graužatį. Žmonės man plojo, tačiau aš visai dėl to nesidžiaugiau.. Aš pasukau link to pačio medžio kur buvau palikusi mokyklinę kuprinę, užsidėjau ją ant pečių, tada pamačiau kokie tragiški mano rūbai.. Megstuko rankovės, ties alkūnėmis, suplyšusios, jis buvo suodinas, džinsai taip pat keliose vietose įplyšę.. o batai.. balti kedai buvo tapę juodais.
Jau norėjau eiti, kai mane pasisiūlė parvežti policininkas, tačiau aš mandagiai atsisakiau, nes man pasirodė, kad jis gali būti koks nors iškrypėlis. Tokių dabar pasitaiko visur. Matėsi, kad jis nusivylė, bet aš ramiai apsisukau ir nuėjau. Kai peržengiau durų slenkstį mane pasitiko apsiverkusi močiutė, sakė, kad matė viską per žinias, kad labai manimi didžiuojasi ir t.t... Aš jaučiausi labai pavargus, visgi padariau tokį žygdarbį.
Išsimaudžiau duše, užkandau kotletų ir nuėjau į lovą. Tik padėjusi galvą ant pagalvės susimąsčiau, jog ugnis - tai nėra viską griaunanti gamtos išdaiga. Ugnis - tai visa griaunanti jėga, kuri gimsta mūsų rankose.